Dostojevskio genijus (3 auto-interpretacijos)

I. Užrašai iš pogrindžio

Kas aš esu akyse daugelio žmonių?
Niekas, neegzistencija, nemalonus asmuo.
Kažkas, kas nėra, ir kuris niekad
Neturės vietos visuomenėj.
Trumpai tariant, žemiausias iš žemiausių.
Na, tuomet, jeigu visa tai, iš tikrųjų, būtų tiesa,
Tuomet vieną dieną aš tikiuosi savo darbais parodyti,
Ką šis niekas, šis neegzistentas, laiko savo širdyje.

II. Jaunuolis

Mano genijui labai padeda psichikos sutrikimai ir
lunatiški sapnai.
Mano karštligiška būsena kuriant panaši į maniakišką susijaudinimą.
O būdingus paranojos požymius
(egocentrizmą,
padidėjusią savigarbą, visų veiksmų nuoseklumą ir atkaklumą,
nejautimą
sąžinės graužimo, pasiaukojimą vienai idėjai, išdidumą,
tikslo siekimą)
laikau tipiškais savo „Tai bent Dostojevskis, tai bent Pienžindys! “
genijaus  bruožais.

III. Demonai

Kraujui pritvinkus mano veidan, jis tampa raudonas ir nepadorus.
Tuo pačiu metu jis išduoda, per mirtinus refleksus,
Kraujosrūvos erekciją ir reikalauja godžiai
Nuodėmės ir nusikalstamos paleistuvystės.
Dėl šios priežasties nebijau pripažinti, kad
Mano veidas yra skandalingas ir kad mano
Aistros yra išreikštos per mano genijų.
Meilė tuomet klykia mano paties gerklėje;
Aš esu rašytojas, purvina parodija kaitrios ir
Akinančios saulės. Aš noriu, kad man perrėžtų
Gerklę, kol aš niekinu moterį, kuriai sakau: Tu esi naktis.
AŠ ESU DEMONAS.