rašau tau laišką ant šilkmedžio lapo
jo atplaišos sėja į upę naujų medžių sėklas
jų šakomis nusidriekia platus šilko kelias
švelnus tarsi lūpos liečiančios laišką
Vaizdingas, šiltas. Daug jame gėrio, todėl man sunku suprasti, kas šiame eilėraštyje negerai, nes toks pojūtis atsiranda perskaičius paskutinę eilutę. Sakyčiau, trūksta dar vienos eilutės, tarytum dar vieno potėpio, nes kūrinys nutrūksta ne vietoje.