Jūra be batų

Kol žiūriu į melsvai šviečiantį kompiuterio monitorių lauke temsta. Saulė, lyg kažkam tiesdama raudoną kilimą per vandens bangeles, leidžiasi už ežero ir kitapus kranto suaugusių medžių. Už lango priešais svyruoja alyvos šakos – pumpurai jau sukrauti, jau tamsėja, dar kelios dienos ir visas krūmas žydės. Visa aplink jau žalia, gaivu, kvepia tikru pavasariu, ir vis pagalvoju, kad nebuvo tikslo važiuoti į tokią gražią vietą, jei vis tiek užsidariusi sėdžiu prie dulkėto stiklinio staliuko ir rašau žiūrėdama į ekraną. Vis tik į lauką eiti nesinori - vakarėjant prie ežero šalta. Be to, kaip sakė sodybos šeimininkas – už penkiasdešimties metrų vyks vestuvės ir tiems žmonėms trukdyti negalima. Aš trukdyti ir nelinkusi. Akies krašteliu pamačiusi besirenkančius vestuvininkus užsitraukiu užuolaidą ant lango priešais stalą, taip dar labiau atsiribodama nuo gamtos ir rastinis kambarys aptemsta nuo per gelsvą medžiagą prasprūdusios šviesos. Man patinka vestuvės, bet nepatinka nesilaikyti taisyklių. Gal kokį dešimtą kartą betaisydamą savo tekstą pagalvoju, kad vestuvės pavasarį - nebent iš reikalo. Pradeda nestripriai lyti.
Pro vitrininio lango ir durų stiklą, pasisukusi į dešinę, vis dar galiu matyti ežerą, platų lieptą priekyje ir namelio terasą. Apgalvodama sakinius dar užmetu akį kur tolumoje vis paneria vandens paukštis. Šmėkšteli mintis, kad turėjau taisyti kitą sceną. Ne apie mišką, o apie ežerą. Gal būtų buvę autentiškiau. Ir tada mano susikaupimą vėl išblaško vestuvininkai. Girdžiu žingsnius palei uždengtą langą. Jie lipa į namelio terasą. Pakylu ir skubiai užtraukiu užuolaidas ant durų ir didelio lango. Lieka tik siauras plyšelis. Pro jį galiu matyti tik jei palinkstu į priekį. Du ar trys žmonės sustoja prie terasos krašto. Neilgai trukus į vakaro dangų ima kilti pilkšvi cigarečių dūmai. Mes vieni kitiems netrukdome. Jie turbūt nė nežino, kad už poros metrų sėdžiu aš, o aš negirdžiu apie ką jie kalba, manęs tai neblaško. Uždengtas langas nebevilioja įsmeigti žvilgsnį į ežero platumas ir pasiklysti pašalinėse mintyse. Be to, jei jie žinotų, kad aš čia – pasijusčiau lyg žuvytė akvariume. Ir turbūt ne koks jausmas kai sutinki svetimą sodyboje, kurią manei išsinuomojęs tik saviems. Dar keliolika minučių ir jie išeina. Mano mintis apgaubia snaudulys. Jaučiu kaip nugara ima bėgioti šiurpo takeliai. Matyt pavargau. Pastaruoju metu pavargstu per greitai. Užuolaidų nebeatitraukiu, šviesos nedegu ir įsitaisau siauroje bet minkštoje lovoje. Vestuvės kieme įtartinai tylios ir netrukus sąmonę užkariauja miegas.
Pabundu neilgai trukus. Lauke dar nėra tamsos. Per užuolaidas sklinda rausva vakaro šviesa. Lėtai pakylu sušilusi ir pailsėjusi. Stabteliu prie durų. Kyla mintis patraukti trukdančius audinius ir pažvelgti kaip ežeras atrodo dabar, tačiau per plyšelį pamatau ant terasos šalia durų kažką baltuojant. Pasuku galvą, kad per tą siaurą regėjimo plotą apžvelgčiau kas vyksta šalia mano laikinų namų slenksčio. Ant papilkėjusių grindų drybso dviese. Moteris raudonais garbanotais plaukais, baltu švarkeliu ir ilgu gėlėtu sijonu ir vyras, kurio pagrindinis, labiausiai į akis krintantis požymis – įraudęs, paburkęs veidas. Kaip vaikystėje, kai norėdavau įsitikinti, kad močiutė dar gyva, pažvelgiu į jų krūtines. Kilnojasi, kvėpuoja. Ramiai ir lygiai. Vyras, lyg net suknarkia. Moteris guli tikrai patogiai, po  galva pasidėjusi ranką, toliau nuspyrusi savo aukštakulnius batus. Žvilgteliu į laikrodį. 20: 41. Rodos, vestuvės prasidėjo apie ketvirtą po piet. Greiti. Kita vertus, nėra ko laukti – juk po vidurnakčio jiems teks važiuoti namo.
Pamažu toliau temsta. Į mano terasą daugiau neateina niekas, tik tolėliau palei ežerą vaiko vežimėlį stumdo jauna mama. Už pievos, didžiajame pastate, blyksi spalvotos šviesos. Šventė persikėlė ten. Įdomu ar tų dviejų prie mano durų niekas nepasigedo? Vėl bandau toliau rašyti, bet pro užuolaidų plyšį pastebiu kaip raudoni plaukai sukruta. Moteris pasiremia ant alkūnės. Kiek linguodama, tarsi suptųsi ežere priešais, palinksta prie knarkiančio vyro. Pakrutina jo petį, kažką pasako.
- Jūra, nu Jūra, - atsako jis nepakeldamas galvos, lyg kreipdamasis į prie lūpų prigludusias lentas. Ištaria garsiai, bet kažkaip net meiliai.
Jūra, lyg nusiraminusi, vėl įsitaiso šalia jo.
Ežeras ir toliau dengiasi tamsa. Pamažu darosi vis sunkiau įžiūrėti įraudusį vyro veidą, bet vis dar aiškiai matau kaip kilnojasi moters baltu švarkeliu aptempta krūtinė. Vėl žvilgteliu į laikrodį. 21: 10. Jie čia snaudžia mažiausiai keturiasdešimt minučių. Per tą laiką niekas jų dar nepasigedo, tačiau vis karts nuo karto atsisukdama į nekintančių padėčių figūras už lango, imu galvoti apie tai, kad dar ne laikas nakvoti lauke. Kiek šią naktį? Rodos 10 -11 laipsnių. Kažin ar galima tokioje temperatūroje mirtinai sušalti? Turbūt ne, tačiau visą naktį pragulėjus terasoje šalia ežero nepasigauti kokio plaučių uždegimo gali būti sudėtinga. Galop dažniau imu žvalgytis ne į savo tekstą, bet į juos. Nebeiškentusi pakeliu užuolaidą ir garsiai atidariusi duris išeinu į terasą. Tie du kūnai po mano kojomis nesureaguoja. Palinkstu prie moteriškės. Ant jos lūpų dar likę raudono lūpdažio žymės, tačiau tušas nuo blakstienų subėgęs į raukšles po akimis.
- Labas vakaras, - ištariu, - Ar nešalta jums čia miegoti?
Ji praplėšia akis ir lyg nesusivokdama kas vyksta įsispitrija į mane.
- Kur aš?
- Ant terasos. Prie ežero. Sušalsit čia. Eikit į vidų.
Moteris papurto galvą lyg vaikydama savo miego demonus ir palinksi sutikdama.
- Aha, gerai, - ištaria pakildama ant alkūnės. Aš grįžtu į vidų, uždarau duris ir vėl užtraukiu užuolaidą. Vis tik smalsiai stebiu kas dabar bus. Jūra keturiomis priropoja dar arčiau savo miegančio draugo ir ima jį švelniai kalbinti. Išgirstu pavienius žodžius „einam“, „reikia“. Jis jai ima kažką beveik per miegus atsakinėja ir vėl girdžiu tik tą meilų ir garsų „Jūra, nugi Jūūūūra“. Galop išvystu kaip jie vėlei nurimsta. Lieka ant terasos, tačiau dabar jau guli apsikabinę. Atsidūstu. Dabar gal bent jau nesušals.
Vis dar bandau rašyti apie protėvių žygius, tačiau mintys išblaškytos. Prisimenu darbą ligoninės priėmimo skyriuje. Kaip vengdavau prisiimti tokius pacientus. Tokius, kuriuos greitoji surinkdavo miegančius gatvėje, su pagižusiu kvapu, su pamestais drabužiais, kaip šita Jūra be batų. Nemėgau jų dėl to, kad niekada nežinodavau ko tikėtis. Ar kaip visada tik pergėrė ir „nulūžo“, ar šį kartą dar ir buvo pritrenktas kokio praeinančio pikčiurnos. Kiekvieną kartą kai norėdavau imti juos tyrinėti, seselės pradėdavo dūsauti – „palaukit gi ir išsiblaivys, kam čia su jais vargti“. Vis tik Jūra ir jos draugas palei ežerą neatrodė panašūs į tuos purvinus benamius. Tvarkingi žmonės, kurie gal nemokėjo laiku sustoti.
Pamažu vėl persikraustau į savo knygą. Lauke visai sutemsta. Vestuvių garsai nuslopsta. Čia tarp gelsvų užuolaidų, šiltos šviesos iš šiaudinės lempos ir storų rastinių sienų tampa taip jauku, kad beveik ir pamirštu porelę snaudžiančią po langu.
- Cholodna, - staiga išgirdau apie vienuoliktą nakties, - cholodna, Jūra.
Nebematau, bet girdžiu jų brazdesį. Pamažu jis ima garsėti. Švelnus ir meilus „Jūra“ pamažu tampa vis piktesnis. Lietuvių kalbą pakeičia rusų. Iš pradžių tik „cholodna“, vėliau ir keiksmažodžiai. Jūra taip pat atsakydama ima putotis garsiau. Kažkur ant terasos nuvirsta šiukšlių dėžė. Dar penkiolika minučių ginčo, ir Jūra su draugu, jau keisdamiesi ne meiliais kreipiniais, o garsiais keiksmažodžiais, pakyla ir patraukia tolyn nuo ežero, meilės šventės link.