Mergina iš Aleksoto

Nebepagaunu tavo šelmiško žvilgsnio. Jis praslysta pro manąjį neužfiksuodamas akimirkų, patirtų kartu. Tau jų jau nebegaila. Aš gailėti pradėjau tik dabar. Atrodai laiminga. Gal jau džiaugesi būdama kitos glėbyje? Bučiuoji jos šiltas lūpas aistringiau, nei manąsias? Negaliu tavęs kaltinti. Nebeturu teisės pykti už ignoravimą, nes pati taip elgiausi. Maniau, kad visuomet lauksi manęs, bet tu sugebėjai judėti toliau, šypsotis, domėtis pasauliu ir kovoti už savo įsitikinimus taip, kaip ir seniau. Lyg niekas ir nebūtų pasikeitę, lyg manęs nebūtų buvę.
Ar prisimeni, kaip gulėjom tavo brolio lovoje ir džiaugėmės viena kitos kūnais, kaip vaikai džiaugiasi saldainiais? Ar pameni vakarą, kai vežiojai mane po gražiausias Kauno vietas, nes mums su tavo broliu pabodo sedėti namie? Kiekvienas mano žvilgsnis, žodis, nors ir šalia brolio, buvo skirtas tau. Tačiau dabar, kai tu jautiesi pakylėta to, ką gyvenimas tau duoda, aš nebežinau, ar tai, ką patyrėme buvo tikra ir nuoširdu. Atrodo kaip miražas. Svajonė, kuriai niekuomet nebuvo lemta išsipildyti.
Aš visuomet bijojau to, kas esu. Gal tai ir privertė atsiduoti tavo broliui, sakyti, kad jį myliu. Tačiau atsiradai tu. Tu pavertei mane geresniu žmogumi. Skatinai drąsiai ir pasitikinčiai brautis pro gyvenimo siunčiamus sunkumus. Aš ėjau, nes žinojau, kad man krentant, pagausi ir padėsi atsistoti ant kojų. Tavo ekstravagancija, spontaniškumas ir pašėlusios mintys mane įkvėpė prisipažinti pasauliui ir pačiai sau. Ir man neberūpėjo, ką pasakys žmonės. Bet tavęs nebėra ir manęs niekas nebegaudo, todėl kaskart suklupus, vis sunkiau atsistoti. Gal tai beviltiškas sielvartas pagaliau supratus, kad praradau nuostabią draugę, merginą, asmenybę. O gal aš iš tiesų tave myliu..?