jau ištuštinau pažadų taurę
kol vienaragis beldėsi į pasaulio durų staktą
o Didžioji Lokė nusileido arčiausiai horizonto
vienatinis mano sūnus dalino duoklę akliems piligrimams
aš vis pūčiau ir pūčiau išrasojusį lango stiklą
kol namai ištuštėjo
užrakinau trobelę apsamanojusiu slenksčiu
ir išėjau ieškoti tų kurių nebuvo lemta sutikti
ko tikėjaus rinkdama vėlyvasias vaivorų uogas
ir apsiklodama Pelėdos ūko skiaute
vėl ir vėl kilo ir leidosi debesys iš mano sužeistos širdies
neliko laiko net numirti
tą paskutinį
mazgu užveržtą vakarą
2018-05-08 12:19
Puiku, labai vaizdingai, įsimintinai išreikšta emocija, ko daugiau reikia?
Skaitytojui yra labai svarbu,autoriaus jausenos, išsakytos minties gylis.
5.
2018-05-04 22:14
nereikia užsiimti pažadų taurėmis :)jeigu jau jas ištari, tai būtina sukurti neatremiamą foną, kuriame gerai žiūrėtųsi.
gal tavo savastis slypi paprastume, kuris įtaigus ir nenuginčijamas (1 str. 2 paskut. eilutės.
Žinia, čia žiūrint iš mano žiūros taško.
2018-05-04 20:45
Pritarčiau Erlai. Įprastos frazės, dažnai pasikartojantys vaizdiniai ilgainiui skaitytojui pradeda atrodyti "mediniais", todėl nežavi, nes negali tarp tokių žodžių iš naujo surasti svarbų tau jausmą. Šios eilės praslydo pro šalį, nesukeldamos minčių.
2018-05-04 18:44
Toks įspūdis, kad tekstas sudėliotas iš skaitytų romanų ir kitų dažnai girdimų pabodusių frazių. Pvz.꞉
Polis Vialaras. Nėra laiko nė mirti.
Jei tą pavadinimą rašytumėt italiku, paminėtumėt, ką cituojate, kuo sekate, rimčiau atrodytų.
3 rašau 2 minty
2018-05-04 18:08
sakmės, sakmių motyvais
2018-05-04 16:15
Ech, ta sužeista širdis , o pas ką ji nesužeista :) Nekalbėsiu apie banalybes ir ne, bet užveržtą reikėtų pataisyti ... 3-