Viskas visada yra taip kaip turi būti

Žmogus gyvendamas suvokė
Jog viskas tai tik geometrinės formos
Bei rašybos ženklai
Sivokęs tai tapo išmintingesnis
Visada nujautė
Jog kiekvienam tenka pabučiuoti rupūžę
Princesė po bučinio - mitas
Visa tai kas būna iki pirmo
Fizinio kontakto neturi ribų
Kaip koks alfabetas kurio
Raidynas niekada nebūna
Iki galo užrašomas.

Žmogus daug kartų klydo
Kaip ir tą kartą kai sutiko ją
Sutiko tada kai ji jau buvo praradus
Savo nekaltybę tačiau tas vaikas viduje
Vis dar buvo gyvas
Po to ilgai nesimatė ir ji jam
Nebuvo pirmoji
Velniškai skaudedavo ją sutikti
Ir žinoti jog visa tai kas nedaloma
Kažkam niekada visiškai neatitenka
Nors žinoma žinoma joks
Žmogus niekam nepriklauso
Bet kiekvienas trokštame priklausyti

Jie abu susitikinėdavo savaitgaliais
Niekada neapsikabindavo ir niekada
Nieko neveikdavo apart gulejimą pievose
Ir skaitydavo patardavo naujausias knygas
Ir žiūrėdavo į dangų kai ji išvyko su savo hmm
Jis galvojo apie ją ir rinko dangaus kurio negalėjo
Jai parodyti fotografijas
Klausydavosi lietaus ant langų ir galvodavo jog
Jau pagaliau grįžo bet lietus negrąžina
Jis tik prailgina kiekvieną kažko laukimą

Žmogus svajojo apie ramų miegą
Apie be jos sapnuojamus sapnus
Jis mintimis vis grįždavo vis peržiūrėdavo
Kiekvieną prisiminimą ir galvodavo ar viską
Padarė tinkamai bet neįmanoma daryti kažko
Tinkamo kai nuotavęs niekas nepriklauso
Kiekvienas kablelis juos pristabdydavo
Kiekvienas šauktukas nustebindavo
Kiekvieni skliausteliai juos suartindavo
Ir bijojo tik vieno jog dabar kada nors
Sutiks daugtaškį kuris reikš apstraktų virsmą
Nes juk laimingas niekada negalvoja
Kiek laimės jame

Žmogus pasiekęs aukščiausią natą
Neišvengiamai ieškos kokios nors prarajos
Vieną dieną pasakė jog nenori nieko tęsti
Nei savęa tokioje perspektyvoje
Nei jos ir ji sutiko jos ašaros nebuvo svarbiausia
Jis nužudė ją savyje tik dar ne užkasė ilgai laukė
Po didelių it dangus ąžuolu kol iš gilės
Išaugs kitas medis jis visada buvo tik po tuo medžiu
Nieko nematė ir negirdėjo po vieną kastuvo grybšnį
Kasė gilyn kol nebuvo matyti nieko

Kiekvienam reikia išgyventi aklumą
Kad praregėjimas taptų rupūže
Kurį niekuo nepavirsta ir taip subtiliai
Jog niekada net ne užsimintum sau
Jog kažkas galėjo būti kitaip