Vieno danties istorija

Vincui įsiskaudo dantį. Skaudėjo jau seniai, bet pas stomatologus išdrįso nueiti tik, kai akis ištino – baltachalačiams didelių sentimentų niekad nejuto. Gydytoja liepė kuo skubiau pasidaryti nuotrauką. Vincas pakluso. Nuėjo į artimiausią fotoateljė ir pasidarė. Nors nesvietiškai skaudėjo dantį, o viena akis atrodė kaip bitės sugelta, šypsojosi plačiai, kad net dantenos matėsi. Juk ką ta vargšė stomatologė supras, jei dantys bus paslėpti, juolab kai skausmas plinta iš paties tolimiausio.

Sutartą dieną Vincas atėjo su nuotrauka. Viena spalvota, kita nespalvota, mat užmiršo pasiklausti, kokioje geriau matysis dantys. Šiaip jau miela apvalutė gydytoja kretėdama iš juoko sukvietė pusę personalo. Vincas užpyko, pasiėmė nuotrauką ir išėjo į Dantų klinikas. O ir eiti toli nereikėjo, jos buvo čia pat, už kampo.
Vincas ir pats žinojo, kad nėra fotogeniškas, o dar ir šypsena dirbtina, bet šitaip šaipytis... Jis to nepakęs!

Dantų klinikose buvo eilės. Eilė prie paltų, eilė prie registratūros, eilė prie kabineto. Bet Vincas buvo nedurnas ir suprato, kad atgal kelio nebėra, todėl kantriai laukė. Nuotraukos visgi nutarė nerodyti, gal ir taip apsieis. O čia jos niekas ir neprašė. Štai taip dirba profesionalai. Ir dar nemokamai!

– Išsižiok, – paliepė mažas storas chirurgas mėsininko rankomis.
Vincas plačiai išsižiojo.
– Rausim?! – riktelėjo, pamaigęs pirštu pūliuojančias dantenas.

Beveik alpdamas iš skausmo Vincas neužtikrintai palinksėjo galva ir užsimerkė. Kas bus, tebūnie... Juk šitiek kelio nueita.
Neregėto ūgio asistentė suėmė Vincą už galvos savo ilgomis, tvirtomis rankomis. Vincui pasirodė, kad chirurgų darbas niekuo nesiskiria nuo statybininkų, kai, pavyzdžiui, reikia išdaužyti kreivai sucementuotas plytas. Taukšt, taukšt, trakšt, trakšt – panašu, kad užsispyręs dantis nė už ką nenorėjo būti išluptas. Chirurgas išraudo, paėmė dar didesnes reples ir pradėjo tąsyti Vinco galvą į visas puses. Taip daro šeimininkas, kai bando atimti iš šuns kaulą. Tik staiga trakšt ir Vincas pašoko iki lubų.
– O, blet, nervą nuroviau, – užbliovė mėsininkas.
Prieš nualpdamas, Vincas spėjo pasidžiaugti, kad tuo pačiu buvo išrautas ir nervas, nes buvo girdėjęs, kad kartais jis lieka ir supūva ten ar kažkas panašaus.

Atsipeikėjęs suprato, kad sėdi koridoriuje, asistentė-milžinė vienoje rankoje laiko ledą, kitoje – amoniako buteliuką. Vos prasimerkusiam Vincui pakišo po nosimi buteliuką, ledą į rankas, ir liepė važiuoti namo.
Vincas jautė, kad žandas tįsta, o žmonės troleibuse traukiasi atatupsti. Kol parvažiavo namo, žandas nutįso tiek, kad jau visai patogiai ilsėjosi ant peties. Tik velniškai sopėjo. Kitą dieną Vincas paskambino chirurgui.
– Tinimas turėtų praeiti, – pasakė chirurgas, bet nepasakė kada, ir padėjo ragelį.

Vincas gerą mėnesį vaikščiojo į darbą išpampęs lyg sumuštas girtuoklis. Viena veido pusė pamėlo, o prakeiktas skausmas vis nenuslūgo. Valgė jis tik skystą maistą ir tik per šiaudelį, nes negalėjo išsižioti.
Dar po kelių savaičių taip užsimanė kiaulės kojos ar šiaip kokio šonkaulio, kad nuėjo pas gydytoją.
– Vaje, kur jūs buvote visą tą laiką?
– Laukiau, kol praeis tinimas, – paaiškino Vincas.
– Na, va, pats kaltas, reikėjo iškart ateiti.
– Taip, kaltas, – Vincas žinojo, kad policininkai ir gydytojai niekada nekalti, todėl net ir nemanė ginčytis.
Gavo gydymo kursą – Nimesil, eletroforezę, veido masažą. Kursas baigėsi. Nieko.
Nuėjo vėl.
– Kuo skundžiatės, – tame pačiame kabinete sėdėjo jau kita žandikaulių chirurgė. Ant iškilios krūtinės jai buvo prisegta kortelė – skyriaus vedėja.
– Na, va, argi nematote, – Vincas kaltai nuleido akis.
– Iš kur man žinoti, gal jūs nuo gimimo toks, – nepakėlusi akių nuo popierių, subumbsėjo vedėja.
– Dar man traška žandikaulis ir negaliu išsižioti.
– Kiek metukų?
– Už savaitės bus trisdešimt penkeri.
– Na, tai ko jūs norite, man irgi traška, – prunkštelėjo jam į motinas tinkanti vedėja. – Ir kaip negalintis išsižioti, labai jau daug kalbate, chi chi.

Vincas nesuprato: ji iš jo tyčiojasi ar flirtuoja. Dėl visa ko pamerkė šitaip patinusią akį ir kiek įmanoma drąsiau paklausė:
– Ar tai viskas, ką jūs man galite pasakyti? – tuo metu ant stalo dėdamas 50 eurų.
Akivaizdu, kad drąsūs vyrai vedėjai patiko ir ji bemat leidosi į kompromisą:
– Na, dar galite nueiti pas ortodontą dėl to savo žandikaulio. Čiupkite siuntimą.
Vincas pačiupo siuntimą ir nuėjo. Viskas tas pats, tik gydytojas kitas. Abu pasijuokė – ortodontas smagiai, Vincas kiek sutrikęs. Ir šiam įkišo jau paskutinius 50 eurų iki atlyginimo, tačiau tai situacijos nepakeitė. Namo grįžo lygiai toks pat sutinęs, koks ir atėjo. Kasdien vis labiau skaudėjo. Saujomis rijo įvairių spalvų tabletes nuo skausmo, kartais profilaktiškai patrankydavo galvą į sieną, bet tai irgi nedaug tegelbėjo. Todėl Vincas ėmė studijuoti internetą. Ten paskaitė, kad kai skauda veido nervus, reikia eiti pas neurologą.

Neurologas pusę valandos badė veidą adatėle ir klausė, kur sopa. Į galą Vincui jau atsibodo klausimas ir badymas vis toje pačioje vietoje, todėl jis užsispyrė ir nieko nebesakė. Narsiai tylėjo, o balselis viduje kriokė iš nevilties. Nors ką tik buvo gavęs atlyginimą, šiam įkyruoliui nutarė neduoti nieko.
Pasekmių ilgai laukti nereikėjo:
– Jūs meluojate. Čia buvo testas ir aš atsakingai pareiškiu, kad nė velnio jums neskauda. Gal ir skauda, bet ne taip, kaip čia bandote man pateikti. Norite nedarbingumo?
– Ne, ką jūs, man reikia dirbti. Išmes iš darbo... Juk pats sezonas.
– Norite invalidumo?
– Ne, nenoriu būti invalidas, aš...
– Tai lauk iš kabineto! Jūs su savo išsigalvotomis ligomis trukdote man dirbti!
Vincas nenorėjo trukdyti, o argumentai sau ramiai gulėjo džinsų kišenėje, todėl išėjo lauk.

Darbų vykdytojo paakintas, užsirašė pas geriausią visoje Lietuvoje specialistę. Privačią. Visi geriausi privatūs. Registratūroje jam pasakė, kad eilės pusmečiui į priekį, bet stebuklingai atsilaisvino viena vieta ir nudžiugęs, kad pagaliau ėmė sektis, jau kitą dieną jis trypė prie privataus kabineto.
Specialistė nusistebėjo, kodėl toks didelis Vinco žandas ir tokia siaura akis, tačiau susikoncentravo ties žandikauliu.
– Jūsų sąkandis netaisyklingas – pavažiavęs atgal ir į kairę. Jūs visas kreivas ir deformuotas kaip traktoriaus pervažiuota varlė, todėl jums ir skauda, – verdiktas buvo aiškus.
Vincas tylutėliai pasidžiaugė, kad ji nerėkė, nevadino jo apsimetėliu ir nevijo lauk.
Aiškumo dėlei pabandė užsiminti, kad prieš ištraukiant dantį lyg ir niekuo nesiskundė. Specialistė nuramino, kad Vincas, matyt, toks jau ir gimė – galva neproporcingai didelė (Vincas dar norėjo ginčytis dėl žodžio neproporcingai, bet nespėjo įsiterpti). Matyt, užstrigo gimdymo kanale – va, iš kur tas traktoriaus efektas. Būna. O kad pradėjo skaudėti tik po rovimo, tai čia tik sutapimas.
Ir ėmėsi skaičiuoti sąmatos. Skaičiavo ilgai: pilna dantų restauracija, visų plombų keitimas, trys protezai, keturi implantai, iš kurių dveji būtinai auksiniai...
Vincas nustebo, nes lig šiol buvo įsitikinęs, kad auksinius dėdavo tik seniems žmonėms senais tarybiniais laikais. Atsargiai pasiteiravo, ar tiktų išlydytas senelio auksinis laikrodis, bet toji tik nusikvatojo. Bandė nusijuokti ir Vincas, bet pavyko išlaužti tik subarto pudelio miną.
Iš viso buvo 100 000 eurų. Lygiai. Sakė, buvo kiek daugiau, bet jam, Vincui, padarė nuolaidą – juk iš tiesų pasisekė!

Vincas nuėjo pas turto vertintojus ir užstatė butą. Bet vėliau pasirodė, kad problemų buvo kur kas daugiau, negu atrodė iš pirmo žvilgsnio. Ką jau ten problemų – po bene kas antru jo dantimi gulėjo tiksinti bomba, kurią tučtuojau reikėjo detonuoti, o jos vietoje įsodinti dar vieną auksinį kiaušinį.
Netrukus teko antrąsyk užstatyti butą. Pirmą kartą gyvenime Vincas pasidžiaugė, kad neturi šeimos.
Užtat jau po metų turėjo naujus gražius dantis ir ant jų uždėtus tvirtus geležinius lankus, tačiau marmūzė vis dar buvo gana kreiva. Viena akis siauresnė už kitą, bet bjauriausia, kad sopulys, užuot sumažėjęs, tapo nepakeliamas.

Vincas vis dažniau gailėdavosi savęs. Žiūrėdavo liūdnus filmus, klausydavosi rusiškų romansų, kartais verkdavo. Galop suėmė save į rankas ir pradėjo gerti su vyrais. Iš pradžių su kolegomis po darbo, vėliau su kaimynais, kol tapo toks savarankiškas, kad pradėjo gerti vienas pats.

Netrukus jį išmetė iš darbo, bet Vincas paskutiniu metu ir šiaip retokai ten benueidavo. Rūbus sunešiojo, visą žiemą pravaikščiojo apiplyšusia pūkine striuke. Ją prieš dešimtmetį gimtadienio proga gavo iš amžinatilsį motušės. Tik dabar ji Vincui buvo gerokai per didelė. Vyriškis sulyso, didžiulė galva prie lieso kūno atrodė groteskiškai. Ilga lyg buratino nosis dar labiau ištįso ir jau visai supanašėjo su tais nupešiotais paukštukais – likimo broliais, su kuriais paskutiniu metu pešdavosi dėl duonos kąsnio.
Misdavo pridavęs gatvėje surinktą tarą. Kartais rasdavo gardesnį kąsnelį konteineriuose – ten visada buvo batono, tačiau jį reikėdavo gerai išmirkyti – žandikaulis vis dar išdavikiškai traškėjo ir skaudėjo.
Vasarą miegodavo tuščiuose negyvenamuose butuose, dieną gėrė arba ieškojo, kur išgerti. Ką daugiau beveiksi?

Galiausiai Vincas pasiryžo – nuėjo į šalia konfiskuoto buto esantį miškelį ir pakibo ant pušies šakos kaip kalėdinis žaisliukas. Kai jį, tvarkingai sau siūbuojantį, galiausiai surado, visi stebėjosi, iš kur pas tokį bomžą šitokio baltumo dantys.

Jaunas policijos pareigūnas, iškratęs kišenes, rado tik vieną vienintelę kortelę – Ana Zubova – sertifikuota ES ortodontė. Apsidairė, ar niekas nemato, ir, įsidėjęs kortelę kišenėn, sukikeno: ot, tai pasisekė, juk jau seniai svajojo susitvarkyti sąkandį.