Liūdesys

Liūdesys.
Jau 12 valandų jaučiu liūdesį. Jis švelniai kutena sielą, todėl net truputėli malonu. Nes būtent šią akimirką jaučiu gyvenimo prasmingumą ir ryšį su Kūrėju. Matau, kad pasitikėjimas savimi ir kitais žmonėmis yra netesingas ir apgaulingas. Nes prieš globalias ir net lokalias problemas atsistojęs asmuo yra nereikšminga dulkelė. Taip jaučiuosi, ir taip suprantu savo gyvenimą. Todėl truputi liūdžiu, nes pajutau, kad per daug pasitikėjau savo ir kitų žmonių jėgomis ir likimas parodė, kad mano pasitikėjimas yra saviapgaulė.
Truputėli pasivaikščiojau po saulėtą miestą. Malonu buvo justi saulės spindulius ant sprando. Šiluma guodė širdį. Mačiau, kaip žmonės švenčia nepriklausomybės dieną. Kepino šašlykus ir džiaugėsi. Tik dėja nėra, nebuvo ir nebus pasaulyje žmogaus, visuomenės, valstybės kuri iš tikrųjų nuo nieko nepriklausytų. Tai neįmanoma. O aš ir nenoriu būti nepriklausomas, tai reiškia būti vienu. Aš noriu būti Egzistencijos Kūrėjo vergu. Man asmeniškai negėda vergauti. Žinau, kad nėra pasaulyje žmogaus, kuris kam nors nevergautu, bet jiems gėda apie tai pasakyti garsiai.
... Aš priklausau, nuo savo kūno, nuo drabužių, nuo ekonominių, socialinių, politinių, istorinių, kultūrinių aplinkybių. Kai pasakiau, kad esu Kūrėjo vergas, jaučiu, kad tapau mažiau priklausomas nuo savo kūno ir kitų išorinių aplinkybių. Nes iš esmės aš ir mano kūnas yra du skirtingi dalykai. Aš gyvenu dvasinį gyvenimą, kuriame nėra laiko, todėl siela nesensta, o kūnas gyvena kitame parametre, todėl jis keičiasi priklausomai nuo aplinkybių. Gale kai mirs kūnas, aš nemirsiu, tik rišys tarp manės ir materijos, išorinių aplinkybių nutrūks.
Mąstant šias mintis nuraminu savo sielą ir liūdesys įgauną sakrališkumo, taurumo. Tad iš esmės nebeliūdna, nes pajutau sielos amžinumą. Ten nėra jokių emocijų, ten yra nekintantis artumas, arba nutolimas prie priežasčių Priežasties.