225404142018

„Kartą visai niekur,
Kartą visai niekada
Gyveno Jaunuolis. „

Dar prieš atversdamas knygą, senis pradėjo žodžiais,
O jo mažasis klausytojas, jau įsikibęs į antklodės skverną stebėjo palubėje kabančią liustrą.

„Jaunuolis kuris gyveno vienas viduryje niekur.
Tai buvo kambarys, kuriame jį lankė nemiga.
Jaunuolis laukė kol pagaliau per pilnatis kas nors atvers duris
ir taip išvaduos.

Naktimis (o gal dienomis),
kai nesirodė mėnuo,
jaunuolį lankė keisti sapnai ir vizijos.

Jis patekdavo į senovinę šventyklą viduryje džiunglių,
ten slėpdavosi vaikai, kurių veidų niekaip nebuvo įmanoma pamatyti,
tik juokas,
Aidėjo mistiškos mantros,
Už nosies vedžiojo keistų smilkalų kvapas.

Jaunuolis klajodavo po šią šventyklą,
netgi vadino savo namais.

Kartą atrado paslaptingas duris,
Už kurių slypėjo ilgas tamsus tunelis.
Tunelis vedė į sodą.

Fantastinių augalų,
Legendose likusių paukščių,
Amžinybės šulinio buveinė,
Buvo šis sodas.

Galėtume lyginti su Adomo ir Ievos Rojumi,
Jei tik būtų pikta kas čia. (Nors)

Būtent iš sodo ir sklido paslaptingi balsai.
Jaunuolis rado aplink šulinį šokančius žmones.

Šie žmonės garbino tai,
kas iš paties visatos centro šulinį užliedavo.
Žmonės sukosi ratu,
kad prišauktų tą galią,
kuri pritraukia paslaptį į paviršių.

Šokantys žmonės buvo šamanai.
Jie buvo šeši,
Kiekvienas turėjo po indą -
Ultramarino mėlo šeimos.
Pasirodžius Jaunuoliui -
Jie ištiesė rankas ir priimė / pakvietė jį į ratą.
Tuomet vienas indu pasėmęs iškėlė e s m ę viršu galvos
ir dangui veriantis užslinko dūmai,
Pasirodęs mėnulis apakino Jaunuolį -
Šamanas išėjęs į centrą
Padavė Jaunam į rankas indą ir kūnas jo pradėjo slysti,
Tirpti [pilnaties] šviesos link.

Legenda byloja, jog paukščių balsai užgiedojo pranašystę,
O Jaunuolis tapo vienu iš šamanų.
Liko ten jie vėlei šeši laukti.
Naktim, šokti ir saugoti šulinį,
Lig ateis kitas,
Lig išvaduos
Iš amžinybės.

***

Žmonės kalba, jog tokia pranašystė.
Sako niekas gyvo nematė, to kuris iš šulinio gėręs.
Žmonės kalba, jog jis yra tas, kurį vadina „Žmogumi Juodu Liežuviu“
ir kad kartą iš šulinio gėręs jis amžiams prasmego,
Sako laikas sustojo,
Sako lietūs ir rūkas kūną it uolą surakino,
Sako jis ims kada grįš,
Tik niekas nežino kur sapne dingo tas indas,
Kur Jaunuoliui,
Prieš savą kelionę palikęs.

*** 

Sapne viskas ištirpsta,
Merkiant akis tuštuma,
Šviesos blankios maža ką sako,
Rodos aplink sustingus minia,

Gero žingsnio, pločio plytelėmis,
Skliautas aukštai, it žvaigždžių tinklas,
Ten budi Titanai,
Ten saugo vartus
Tik pro juos žengęs
Vėl rasi namus.

Du tūkstančius metų
neskamba varpas.
Patekęs į stotį Jaunuolis
toliau geria sapnus

Indą pametęs,
kur grįžt nebežino,
bet tiki,
Jei seks pranašystę -
išgelbės save ir draugus.

Jo rankose drobė -
šioje klausimas slypi,
varpui nuskambus
privalės atsakyti
Kur raktas,
Kur nuodas,
Kur indas, ir
Kaip burtus išvaikyti.

Sustingęs laikas,
Mėnulis užstoja
Saulę įkliuvus į pančius zenito,
Taip tęsiasi paklydusi amžinybė
Taip tęsis,
lig išpildys kas nors pranašystę.

***

Dingęs
šamanas
keliauja
namo
Į
pažadėtą 
sodą
Į
jųjų
Rojų.

182404142018

Indo ieškoti dugne
Atsakymai laukia ežero vidury