Dobiliena

  Siauras, išmaltas keliukas vingiuoja pro Juodojo Vinco sodybą. Ne arti, bet ir netoli raitosi jis nuo Augaičio tvoros, apaugusios tankiais serbentų krūmais, už kurių putoja baltai žydinčių dobilų laukas. Paskui pakanale nubėga, kaip tas vanduo iš seniai apleisto melioracijos griovio, pasuka dešinėn ir po minutės kitos išveda parduotuvės pusėn, šonu aplenkia ją ir pro Kačiušio rugius šmurkšteli pamiškėn. Dulkančiu, vietom apžėlusiu keleliu perdien į visas puses skuba ir dideli, ir maži, kai prireikia duonos, cukraus, degtukų. Kur eisi? Į parduotuvę! Į ją arčiau negu pas kaimyną: išsimėčiusios kaži kur viena nuo kitos sodybos, daug kur tuščios, seniai sugriuvusios, duok Dieve, jei dar vienur kitur alsuoja žmogaus dvasia, bet ir tai ant kairės rankos pirštų suskaičiuosi, kiek ir kur visame Džiugų kaime sutemus sužimba šviesos; tai ne anksčiau, Aniuole šventas, kai troba prie trobos vos ne sienų kampais rėmėsi ir šimtus metų stovėjo... Dabar viskas kitaip, kol nueisi, kol grįši, be kojų liksi, o jei ir parsikapstysi, tik į vakarą, jau sutemus; va, kaip būna, kai strėnas laužo senatvė ir gyveni toli vienas nuo kito – nei prisišauksi, nei išgirsi... O ir žėlauną žvakę, kas uždegs, jei išeisi Anapus; suras į antrą ar trečią mėnesį, jei kas netyčia užklys, ir tai – ačiū! – kad užklys, kad rado...
  O parduotuvė – čia pat, į ją visi keliai veda; ir tiesiai, ir pakanale, ir per dobilų lauką, ir pro Augaičio – Juodojo Vinco sodybą. Tiesiai ir tiesiai takeliu... Nepaklysi! Ir atsitik tu man taip, Aniuole šventas! – kad ant to išmalto keliuko ties Juodojo Vinco sodyba susidūrė dvi senos vaikystės draugės – Mockuvienė ir Stūronienė. Pirmoji aukšta, žila, gerokai pakumpusi, visada niūri ir pikta, lyg kas būtų auksą iš jos nugvelbęs, dėbtels iš padilbų, – kiaurai pervers žvilgsniu, o jei dar sausu, gergždančiu balsu garktels, – tiesiai prasmek į žemę! Antroji – nepanaši į Antosę, nei išvaizda, nei charakteriu: žema, stora, atlaidi, amžinai besišypsanti – nors ant žaizdos dėk! Niekas kaime nematė, kad Stūronų Vincė būtų ant ko užpykusi ar ką apšaukusi. Kad ir karvę ar vištą, o ką jau žmogų! Visiems maloni, lipšni, pasiruošusi padėti. Stabtelėjo viena prieš kitą – storoji Vincė, kaip ją kaime visi vadina, su pilnu krepšiu traukė namo iš parduotuvės, o Antosė, Džiugų pikčiurna, priešingai – klibikšt! paklibikšt! lazda, – lėtai kūprino į tą „latrų bagadelnę“; kaip kitaip pavadinsi parduotuvę, jei prie jos durų, Aniuole šventas, nuo aušros lig sutemos trainiojasi apspangę tinginiai ir girtuokliai. Ir centų prašo! „Alui ar rašalui, pigiam spirituotam vynui. „Tai laikai atėjo, Aniuole šventas! “ – dūsauja Antosė,  visada, kai jai ko prireikia toj „bagadelnėj“. Kad ir tų pačių žvakių, degtukų, druskos... Maža ko kaimo žmogui reikia parduotuvėj. Negi lakstysi kasdien kaip įkirpta į šikną avis per visus ir maldausi žiupsnelio druskos ar cukraus?
  – Tai, matau, Antosėl, tempsi kryželį lig šimto? – pamačiusi Mockuvienę,  plesteli rankom Vincė.
  – Ką? Ką? Negirdžiu, garsiau, – lyg neteptos svirno durys sugirgžda perdžiūvęs Mockuvienės balsas, o pati prikiša ranką prie ausies ir patenkinta laukia, kol ši vėl pakartos, ką sakė. Kelmas žino, gal neprigirdi vidury dobilų lauko, kai iš visų pusių ūžauja vėjai, o ir amželis garbingas – į devintą dešimtį traukia, o gal apsimeta, jei ko nenori girdėti ar aiškinti.
  – Aaa, neprigirdi... – supratingai linkteli Vincė ir patenkinta, kad ant keliuko sutiko vaikystės draugę, nors ir vyresnę, bet abi seniai nesimatė, seniai, gal pernai prieš šventą Oną, nes ir viena, ir kita dabar retai į žmones išeina; abiejų amžius neleidžia, o ir tos ligos, tebus jos prakeiktos, trukdo, nors Stūronų, ir Mockuvienės sodybos, rods, visai šalia stovi, vis tiek jau ne ta gyvastis, ne tas strainumas, kaip anksčiau, kai dar buvo mergučės ir viena pas kitą pirmyn atgal lakstė; o ir kojos tos, neduokdie, su skaudamais sąnariais neremia. – Naje, aš jau irgi, Antosėl, ant kairės... kiek silpniau... – linkteli ir jau ruošėsi dėstyti apie tą savo kairę ausį, kurią kaži kokia kvaraba prieš mėnesį ar daugiau pakeliui į daržinę perpūtė, jei ne klausimas, kurį ji staiga prisiminė: – Dieve, šventas! – vos nepamiršau, – plestelėjo rankom Vincė ir storu, gerkliniu balsu užkarkė:
  – Tai, sakau, tempsi kryželį lig šimto?
  – Kuo jis tau užkliuvo? – it angis sušnypštė senoji. – Gal pavydi? – Mockuvienė kreivai vyptelėjo ir lyg pro metų miglą prisiminė, nuo Smetonos laikų Stūronai Mockams pavydėjo, kad žemės daugiau turėjo, ir derlių didesnį gaudavo... Bet labiausiai, kad miško turi! Dieve šventas, tokį beržyną pašonėj! Piktai pasimuistė ir gal būtų lazda perskaičiavusi Vincės šonkaulius, jei ne mintis, kad prieš ją stovi ne koks kaimo latras, kurių ji nekentė, o vaikystės draugė, kurią matė tik pernai, ją sulaikė, nors krūtinėje susikaupusi pagieža vis dar kunkuliavo ir virė: „Ot, laikai atėjo, Aniuole šventas! Pavydi, vis dar pavydi, rupūžės! O tiek metų praėjo! ”
  – Ką blogo, Antosėl, pasakiau? Tik pasmalsavau, – gūžtelėjo storoji Vincė ir mažomis, riebalais aptekusiomis akutėmis lyg grąžtais susmigo į raukšlėm išvagotą kaimynės veidą. – Dieve šventas, tai ką, negaliu paklaust? – it dešra mostelėjo stora ranka ir garsiai nusikvatojo. – O gal jau manęs nepažįsti, a? Ar pažinti nenori?
  – Aaaa, o aš maniau... – sakinio nebaigė, nors knietėjo užklaust: tai ką, vis dar mano žemės, namo, beržyno pavydit, bet nutylėjo; švystelėjo lazda ore ir, lyg pristojusi, atsiduso, lėtai nužvelgė žydinčių dobilų lauką, kurio pusė, jei ne daugiau, jai priklausė. Aišku, Smetonos laikais, prieš karą.
  Kad skriauda nebadytų akių, užsimerkė. Ką sakė storoji Vincė, prisiminė, bet kad užpildytų pauzę, kai ji nebaigė sakinio ir pasipiktinusi žiūrėjo į baltų dobilų lauką, kurs dabar priklauso ne jai, o kolchozui – tebus jis prakeiktas, Aniuole šventas, ir greičiau pragare sudegtų, persižegnojo mintyse; atsiduso, kyštelėjo prie ausies ranką, šyptelėjo lūpų kampučiu ir kiek mielesniu balsu, bent taip pasigirdo kaimynei, sugirgždėjo:
  – Tai ką klausei, Vince? Neišgirdau, pakartok... – nors ką klausė ir ką girdėjo, prisiminė. Viską prisiminė! Labiausiai – skriaudą, pavydą. Jų niekada nepamirši! Jie lydi žmogų lig smerties...
  – Sakau, tai tempsi kryželį lig šimto?
  – Musėt, jei Dievulis leis... – atsidūsta senoji ir nuo vėjo skarelės kampučiu brūkšteli ašarotas akis. Ir lyg šulinio svirtis sugirgžda, tik dabar kiek ramiau:
  – Viskas jo valioj, Vince. Ir žmogaus sveikata, ir amželis.
  – Naje, naje... – apsidairiusi aukštyn timpteli pradėjusį smukti sijoną. Prisiminė, marti prieš mėnesį dovanojo, tada, rods, ir geras buvo, ir tiko; dabar, rupūžė, smunka, gal guma išsitampė, žiūrėdama į Antosę, kraipo galvą storoji Vincė, o gal, neduokdie! – kokia liga įsimetė, kad tik nebūtų vėžys, pagalvojusi išsigąsta, bet po sekundės kitos prisimena: jetittararai, taigi pusryčių šįryt nevalgiau, – kol karvę pamelžiau, kol išvedžiau į ganyklą, pašėriau paršus, surinkau sode obuolius, pamiršau, apsidžiaugia ir patenkinta dar aukščiau timpteli sijoną, nors jis dabar ir nesmunka. Iš įpročio. Jei, rupūžė, nesmunka, vis tiek, anksčiau ar vėliau, smuks, pagalvoja. – Naje, toks gyvenimas... – atsidūsta.
  – Ką čia tauški niekus?! – plyksteli lyg degtukas Mockuvienė, ir kad Vincei būtų aiškiau, kas yra tikras gyvenimas, o ne tas išpūstas, sumeluotas, apie kurį kasdien rašo laikraščiai; rašo, rupūžės, rašo, bet teisybės – nė už aguonos grūdą, kiaurai viską meluoja ir į akis pučia, kaip kitaip, kai nieko neturi savo, o viskas – kolchozo. Ak, tiesa, nejučia prisimena, dabar – ne kolchozas, o žemės ūkio bendrovė, nors, tuoj mintyse pasitaiso ir, it gyvatė, piktai sušnypščia: kolchozas, Aniuole šventas! Liko tas pats kolchozas... su savo baudžiauninkais. Ir savo ponu... Tik vietoj tėvo dabar, – sūnus, milijonierius. Dar suktesnis! Pernai, rupūžė, įsigeidė jos beržyno. Nors tu ką, parduok, Mockuviene, parduok! Brangiai sumokėsiu. Šniūrais viens paskui kitą vijo duris klapčiukai; prašė, įkalbinėjo, nieko nepešė; tais pačiais šniūrais suko atgal per slenkstį... „Tik per mano lavoną! ” – paeiliui tėškė visiems, užsimodama lazda. Aišku, už tuos žodžius sieks atkeršyt, būtinai sieks tas turčius per savo parankinius. Jei ne ryt, poryt, bet – atkeršys. Kaip tą padarys, sumislys; nusamdys advokatus, papirks teismą, dabar, jei turi pinigų, viską padarysi… Kad taip, ar panašiai vieną gražią dieną nutiks, jaučia ji, bet gal, duokdie, iki tol numirsiu, paskui tegul, kaip nori, daro vaikai, marčios, žentai, – stoja į kovą, bylinėjasi teismuose su tuo priekvailiu, kurio kišenėse šalia išsikišusios plūgo rankenos pinigų daugiau negu proto. Ir meilės gimtinės lizdui. O jei nutars, tegul parduoda beržyną, bet kad ji nematytų, kaip aštrus kirvis įsirėžia į beržo kamieną… Į jos vaikystę… jaunystę… Ir į ją pačią. Tegu tai bus po mirties, kai ji gulės kaimo, buvusio kaimo pakrašty, tose apleistose kapinaitėse, kur po sena egle ilsisi jos tėvai…
  O dabar… Koks gyvenimas, Aniuole šventas, kai kasdien drebi... dėl savo gyvybės... beržyno... dobilienos... senos sodybos, kurią statė seneliai, tėvai... Ir tai ką, gyvenimas?!
  –    Vargo bagadelnė! – prisiminusi parduotuvę, į kurią ėjo, o dabar stovi ir tuščiai zaunija niekus, lyg kirviu nukerta Mockuvienė, tik dar ryžtingiau ir pikčiau sukudakuoja: – Tas gyvenimas!
  – Naje, naje... – bando kyštelt trigrašį Vincė, bet negi užčiaupsi Mockuvienę, kai akys, rods, taip ir ganos po kolchozo dobilus. Ak, ką šnekat, mielieji? Jos dobilus! Jos, ypač kai pasėti ant jos žemės. Kai tūžmas po kelių minučių praeina, patenkinta Antosė išsikvepia. Rods, viską išliejo, kas gulėjo ant dūšios, jaučia, net lengviau pasidarė. Patyli, pasidairo į kelią, bet žvilgsnio nuo dobilų nenuleidžia. Ak, būtų jos valia, seniai nupjauti, suvežti po stogu gulėtų, o ne kaip dabar – parudę, pusiau sudžiūvę... „Vargo bagadelnė – tas kolchozas. Ir tas gyvenimas Lietuvoj, “ – norėtų šūktelti Mockuvienė, bet susilaiko. Neduokdie, dar kas išgirs ir įskųs...
  – Na, tai aš eisiu... – atsidūsta Antosė ir kyšteli lazdą į priekį.
  – Aš irgi... – linkteli Stūronienė, bet stovi kaip druskos stulpas, iš vietos nejuda. Gal nujaučia, greitai nesusitiks, o gal išvis viena kitą paskutinįsyk mato? Nors sodybos šalia, bet amžius, tas prakeiktas amžius, o ir kojos vis silpniau remia... Išgirs kuri nors po pusmečio ar po metų, kad vieną ar kitą kojom į priekį išnešė, ką padarysi? Nieko. Nebent sukalbėsi maldelę, atsidūsta Antosė ir vėl kyšteli lazdą į priekį. „Kai sensti, laikas brangus“, – prisimena, ruošiasi atsisveikinti, bet išniręs iš pamiškės motociklas, tebus jis prakeiktas! – keldamas dulkių debesis, vis artėja artėja, kol abi, Aniuole šventas! – atpažįsta Kutkiuką, traktorininką, amžiną tinginį ir girtuoklį, kasdien užsipylusį akis. Matyt, nuo ankstaus ryto su vyrais prisiputęs šlaistėsi prie parduotuvės, dabar, apžergęs tą burzgiantį „velnią“, šniūrais vingiuoja į namus. Ir kur, Aniuole, šventas! – per jos dobilus. Jos dobilus! Ir – joks velnias jo neima!
  Nustebusi ir storoji Vincė. Žiūri išpūtusi akis į Kutkiuką, o jis vis artėja, artėja, ir, rods, tuoj patikės, kad prieš ją – velnias, tik velnias išdygo, paišinas, tepaluotas, sėdi už vairo ir nesuprasi, ar tuo siauru, išmaltu keliuku lekia ar dobilienos pakraščiu švilpia? Girtam jūra – iki kelių!
  Pamatęs moteris, Kutkiukas kažką surinka, dešine sumosuoja, ką šaukia, neišgirsi; gal į šalį sprukt, o gal atvirkščiai – pasigirt nori, kad motociklą turi, kurį užvakar iš atskirų dalių susirinko; žodžius užgožia motoro gausmas, žiūri abi, kaip šis, padidinęs greitį, lekia tiesiai į jas, – svieto pabaiga, Aniuole šventas, mintyse persižegnoja Mockuvienė, bet nesitraukia iš kelio, kilsteli lazdą ir plačiai užsimoja... „Tuoj gaus, rupūžė, per strėnas! “ – nusprendžia Antosė, ji nusiteikusi karingai – to dar betrūko, kad nusileistų pienburniui. Gėda būtų!
  Vincė irgi nežada pasiduot. Įkvėpta Mockuvienės, ypač jos iškeltos lazdos, apsidairo, gal ras akmenį ar molio grumstą, nieko neradusi, – išskečia kojas, į priekį atkiša pilvą, ir taip jau stambų, trigubai didesnį už parduotuvės maišą, kurs kėpso vidury kelio tarp storų blauzdų, prikimštas miltų, kruopų, aliejaus; įsiremia rankom į klubus, – pabandyk, rupūže, lėkt ant manęs! Sprandą nusuksiu! – iš toli grūmoja Kutkiukui stambi Vincės figūra.
  Šiam – nė motais! Matot, koks aš drąsus?! Lyg pamišęs kvatoja, lekia į moteris, ir – rods, tuoj atsitrenks; kai iki Vincės su Antose lieka vos keli žingsniai, sukteli vairą į šoną, įlekia į dobilus, – Jėzus Marija! – susiima už galvų moterys; lyg išmestas ant spyruoklų, Kutkiuks pakyla į orą, ir, nulėkęs gal dešimt metrų į priekį, žnekteli galva į rausvai kietą kelio molžemį...
  – Viešpatie! – šūkteli Mockuvienė ir, pasiramsčiuodama – klibikšt! paklibikšt! – lazda, puola į dobilieną. Apversto motociklo ratai sukasi lyg padūkę, kol sustoja. Kai Antosė su Vince atbindzena, mato, perskelta galva Kutkiuks guli dobilienoj ir nejuda.
  – Dieve, kokia nelaimė… – klykauja, šokinėja storoji Vincė ir neišmano, ką daryt: pult pas Juodąjį Vincą, skambint greitajai? Ar policijai? Kai visas kraujais paplūdęs, nekvėpuoja?
  Tik Mockuvienė stovi šalta kaip ledas. Parimusi ant lazdos, dėbteli į žuvusį, palinguoja ir atsidususi peržegnoja:
  – Tebus lengva tau, pijoke, Džiugų kaimo žemelė… – patyli, atsitiesia ir, lyg priekaištaudama, piktai it kirviu nukerta:
  – Latrui latro dalia!
  Kol Antosė keikia Kutkiuką (nors žino, apie mirusius negražu taip kalbėt, bet… pats kaltas ir ta prakeikta degtinė: jei ne ji, būtų gyvas, o tokias auksines rankas turėjo! Atsidūsta ir vėl palinguoja galvą), senoji Vincė stypso per kelis žingsnius nuo motociklo, nors labiau žiūri ne į jį, o į išverstą iš žemės, iš dobilų, surūdijusį, aplipusį žemėm keturių peilių plūgą. Nustebusi spokso, kraipo galvą ir negali suprast, kaip jis čia atsirado? Anksčiau lyg ir nebuvo? Ar nematė? Nors, tiesa, ką pamatysi pro dobilus?
  – Kur ten blakutinėji? Ką radai? – ruošiasi šūktelti Mockuvienė, nespėja; liežuvį kyšteli Vincė:
  – Pažvelk, Antose! Matai? – pasilenkusi baksteli pirštu. – Žiūrėk, šalia macaklieto...
  Lėtai, lyg nenorom, Mockuvienė prikrypuoja arčiau ir nuo lazdos žiūri į aukštyn išverstą plūgą. Gūžčioja pečiais, kraipo galvą: iš kur jis, visų pamirštas, guli? Kol pagaliau suvokia: užpylęs akis, Kutkiukas suko į šoną ir dobilų pakrašty užlėkė ant plūgo peilių ... Kas ir kada paliko?! Pernai? Užpernai? Ar seniau? Kas?! Per tiek metų jis, Aniuole šventas, užžėlė varpučiu, dobilais. „Beprasmė mirtis… beprasmė… per šnapsą! “ – palinguoja Mockuvienė, bet tyli, nieko nesako, ką sakysi? Pats kaltas, Kutkiuk, nereikėjo tiek lakt, kad supainiotum kelią su dobilais ir užlėktum ant plūgo...
  – Iš kur jis? – girdi storos Vincės balsą. – Kas paliko?
  Antosė ruošėsi numoti ranka, bet apimta siuto, kad taip tragiškai ir nelauktai baigės žmogaus gyvenimas, na ir kas, kad amžinas šalaputris, vėjo pamušalas, kokių pilna visuos kaimo kampuos; vis tiek žmogus, jaunas, darbštus, nagingas; neiškentė ir, piktai pagrūmojusi lazda, užkarkė:
  – Kas? Kas? Aišku, koks nors pijokas. Gal ir tas pats... rupūžė... Kutkiuks! Arė su traktorium ir... užpylęs akis... pamiršo! – piktai numojo lazda ir lėtai – klibikšt! paklibikšt! – nužirgliojo per pievą „bagadelnės“ link.
  – O ką daryt su nabašnyku? Vidury lauko palikt? – iš paskos pasivijo išgąstingas Stūronienės balsas.. – Kam pranešt? Policijai? Ar kviest greitąją?
  – Plūgui, – numojo lazda Mockuvienė ir pirmąsyk per kelias savaites nusijuokė. Pamiršusi metų naštą, ligas ir kasdien slegiančią vienatvę toje nedidukėje, apgriuvusioje trobelėje, kur bemaž, išskyrus tremtį į Sibirą, prabėgo jos ilgas gyvenimas... Nusijuokė, o gal tik taip pasirodė jai, kai pro tris likusius burnoj klibančius dantis garsiai sušvokštė, bet ir to užteko. Kiek žmogui reikia iki laimės? Dabar jai rūpėjo ne lavonas, gulintis dobiluose, ir ne kaimo seniūnas, o tas, kurs pernai pigiai supirko ir jų bendrovę, ir aplinkinių kaimų žemes, jis mūsų visų galva, į jį, tik į jį, dievų Dievą, reikia kreiptis... Į Plūgą! Kurs ne tik gali išart, apverst žemės vagą, bet ir sunaikint žmogų. Savo pinigais, savo valdžia... Vos nuklepeno kelis žingsnius, prisiminė: ką šneku, save supeikė, tas plūgas dabar tupi Vilniuj ir kaip koks Lietuvos laukų dievas... toli, nepasiekiamas. Antosė stabtelėjo, apsidairė, akys užkliuvo už beržyno. Jos beržyno... Matyt, mirsim kartu ar abu paeiliui, žvelgdama į balkšvus medžių kamienus, liūdnai pagalvojo, sučiaupė lūpas ir atsidususi nuklibikščiavo „bagadelnės“ pusėn.
    Storoji Vincė žiūrėjo į sulinkusią Mockuvienės nugarą, kuri lėtai tolo dobilienos pakraščiu, kraipė galvą ir nesuprato, ką ši norėjo pasakyti? Patrypčiojo vietoje, dar sykį žvilgtelėjo į išverstą ant dobilų plūgą, kurs dabar tarsi nekaltomis akimis žvelgė į ją (ar aš kaltas, kad mane čia paliko?), giliai atsiduso ir su sunkiu krepšiu rankoje patraukė Juodojo Vinco sodybos link.
                                                                                                   
                                                                                                                                        2018 m. balandis