,,,,,-''''''

praščiokiška prigimtis
diktuoja pakeisti dieną į naktį
akmenų krūvos
nuo didžiausio iki mažiausio
remia dangų
besimerkiančias akis
nemiegu vis liuoksiu nuo
raidžių prie raidžių
ramus miegas kaip dozė
nusėda mano kūne
tada plaukiu savuoju Hadu
kol vėl tenka nubusti
kol vėl reikia iškelti kojas
iš patalo kol vėl reikia išeiti
į lauką pažiūrėti kaip skrenda
lėktuvai paukščiai žmonės
kol vėl...
prisėsti ant suoliuko
niekada nieko magiško
nors kiekviena akimirka
pilna stebuklo jei tik įstengi
pridengti visus grubumus
kiekvienas netobulas linkis
yra tobulas savo netobulumu
pasikeičiau pavardę
galiu pervadinti nors ir visą planetą
savais vardais tačiau aš it
ta dangų remianti akmenų krūva
beprasmiška bet kažkuo graži
akimirka