Liūdesio elegija

Paskutiniam saulės spinduly apsvaigę medžių lapai
Virpa vėjo palytėti šio rugsėjo liūdesio elegiją.
Vakarinės žaros debesyse Tavo bruožus tapo,
Žuvys, dangaus ašaros, mėlynai per debesis nulyja.

Lyg regėtuose paveiksluose artimos planetos vaiko mintys...
Kodėl laivas skęsta? Kodėl gėlės žydi?
Švyturys kam, jei titanikams benyrant  mylimieji miršta?
Kodėl skrydžiai kregždžių, jeigu vanagas juos lydi?

Kodėl jūra mėlyna? O gelmėj – ryklys akylai narą stebi?
Kaip gerai, kad nors žuvėdros švyturių nesmerkia!
Ir žvejai sugauna ašarą, lyg silkę sūrią,
Ir pakrantės pilnos nuogų saulės vergių!

Mintys paskutinės šio rugsėjo – liūdesio elegija -
Artimos žvaigždės Princo Mažojo galvelėje.
Akimis užmerktomis jis regi cirko palapinės klegesį
Ir tiksėjimą planetų laikrodžio joms lemiamą

Paskutinį likusį gyvenimą. Paskutinį akrobato šuolį cirko palapinėje,
Monos Lizos akį pro kulkosvaidžio taikiklį.
Tirpsta vaško žvakė… Kristus virš liepsnelės taip pašaipiai žiūri –
O lietus vien liūdesio elegijos eilėm nulyja...

Mąsto užsimerkusio berniuko Princo Mažojo galvelė:
Kodėl Žemės moterų plaukai juodai plasnoja, skrenda?
O virš miestų, pilnų triukšmo, debesies balandžio balto snapas
Nešasi šakelę žalią? O iš lūpų raudonų kraujas juodas laša, krenta?

Kodėl šitam Žemės Triumfo arkų  skruzdėlyne
Primaišytas visas spektras susiliejusių spalvų -
Virš arkadų, viršum miestų, meno pergalių, karų, dilgynių,
Kregždžių skrydžių...  Kodėl kryžius Danguje tarp debesų?

Atsimerkia mažas vaikas. Ne, nenoriu šitos liūdesio elegijos –
Baobabų neįveiksiu… O ir kam? Jeigu savają aš Rožę auginu?
Liki, Žeme, kunkuliuoki, vėl į savąją Planetą grįšiu!
Ir nutrauksiu atminty šią patirtį viešnagės!  Tau sugrąžinu.
……………………………………………………………………….
Paskutiniam saulės spinduly apsvaigę medžių lapai
Virpa vėjo palytėti šio rugsėjo liūdesio elegiją...