Rašyk
Eilės (69990)
Fantastika (2129)
Esė (1665)
Proza (10138)
Vaikams (2419)
Slam (55)
English (1060)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Tina Tangi Tina Tangi

ant pietinės sienos

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Jei mokėčiau, tapyčiau daugiau ir dažniau. Tepčiau dažų sluoksnius vieną ant kito, po kito, šalia kito, kol 2×1, 5 m drobėje visiškai neliktų baltos spalvos ženklų, o delnus ir šaltus pirštus papuoštų ryškūs emocinio išsilaisvinimo pėdsakai, nenusiplausiantys dar bemaž savaitę. Vedžiočiau teptuku žemišką ekraną, mano realybės rūbą, projektuočiau mintis amžinai nejudrioje plokštumoje, įkvėpinėčiau jai gyvybės, kol tamsiai raudonas kambario sienas virpintų Elingtono ar kokio nors kito grand-džiaz-meno muzikos garsai.

Išties, labai nemėgstu baltos spalvos. Ji tik išryškina rausti linkusius žandus, nosį. Tuomet  erzina nuolatiniai klausimai, à la „kuo sergi? „, „čia rimtai taip šalta lauke??. „, „kokią pudrą naudoji? „ ir panašiai. Nemėgstu baltos, nes ši įžūliai, net nepaklaususi leidimo, apšviečia veidą, tarsi pirštu visiems rodo į pastarojo raudonį, demonstruoja defektus ir minčių įbrėžtas raukšles. Nemėgstu baltos, nes ji ne tokia, kaip kitos. Jai nieko nereikia. Jokių spalvų, jokios šviesos, jokios šilumos – viską atstumia vos pasiūlius, lyg bandydama demonstruoti savo kilmę, šio pasaulio ir jo spalvų nereikšmingumą bei prasčiokiškumą.

Turbūt todėl mane iš dalies gąsdindavo tuštėlaitė balta spindinti drobė. Išties, kaskart, prieš pradėdama tapyti, atsistodavau priešais ją, ir, lyg atlikdama kokį ritualą, įsivaizduodavau, jog įkvepiu tos baltos spalvos. Šviesios, aštrios, skaudžios, šaltos. Pripildau plaučius tuo stiprybės suteikiančiu ir žvilgsnį paaštrinančiu šalčiu, gerdavau į save tą kilmingumo nuojautos šaltinį, traukdavau į plaučius didybės. Tačiau kažkur gilumoje vis tiek tyliai tyliai kirbėdavo nuojauta, jog jau reiktų kuo greičiau viską padengti dažais, kad negalima pernelyg ilgai užsispoksoti į tą tuštumą, jog tai nemandagu, šventvagiška, jog esu per prasta būti jos apšviesta. Jog ji tik ir tyko įtraukti vidun.

Pradžioje į rankas paimdavau storiausią teptuką, kuris įprastai gulėdavo ant baltai dažytos medinės palangės, po praeito karto ten paliktas džiūti. Nežinau, ar tai išvis galima būtų įvardinti teptuku, veikiau - statybiniu šepečiu lakui, tokiu, kokie dažnai mėtosi garažuose arba senelių įrankių dėžėse, kurios dažniausiai randasi tuose pačiuose garažuose. Šiaip ar taip, juo greičiausiai, storiausiais brūžiais galėjau padengti pirmąjį sluoksnį spalvos, dažniausiai – ryškios ir tamsios, atitolinsiančios nuo nesąmoningo nusidėjimo Šventajai Didingumo Šviesai.

- Nešalta?

Iš netikėtumo krūptelėjau. Visai užsimiršau, jog esu ne viena.

- Ne taip jau ir baisu, kai prisigeri arbatos, - sumurmėjau paveikslui ant pietinės sienos, - O tau nešalta? Gal jau uždarysiu langą...

Iš rėmų pasigirdo palengvėjimo atodūsis.  Manęs išties nebeveikdavo temperatūrų skirtumai. Jau v i s  t i e k  p a t, kaip kažkada rašė Sruoga. V i s  t i e k  p a t, ar šalta, ar karšta, v i s  t i e k  p a t, ar šviesu,  ar tamsu. Gyvenimas neparodė noro taikstytis su mano norais, tad teko pačiai, lyg benamiui beglobiui alkanam chameleonui iš kokio nors nykaus Pavieniškių kaimo taikstytis su šio spalvom ir atspalviais.

„Nuobodžios tos tavo pasaulio spalvos, „ pasakytų Boris iš paveikslo ant pietinės sienos. „Kaip gerai, kad teko laimė jį viso labo stebėti, fu, kokia nuobodybė, „ - dar pridurtų ir labai demonstratyviai nusižiovautų, rodydamas baltas dėmes burnoje, kurios turėtų būti panašios į dantis. Vėliau sužybsėtų smaragdinėmis akimis ir paklaustų, ką valgiau pietums. Kažkodėl Borį labai domino kulinarija, nors jis šį savo pomėgį teisindavo „ekspresyvia aplinka, kuri į jo kraują įaugino poreikį ryškioms spalvoms ir formoms“. Įdomus pasiteisinimas agresyviam klausinėjimui apie vakarykštės kiaušinienės spalvą, bet tiek jau to.

- Kaip manai, Bori, šiandien slėgis nukritęs? Kažkodėl labai slogu, - paklausiau, prisiminus, kaip merkėsi akys bildant pustuščiu troleibusu. Sėdėjau naftalinu dvokiančioje sėdynėje ir pavargusiu žvilgsniu stebėjau troleibuso grindimis į visas puses besiridinėjantį kažkieno pamestą obuolį, niekaip nerandantį vietos prisiglausti, nuolat blaškomą aplinkinių jėgų, kurios, beje, ir mano galvą be perstojo purtė variklio ritmu.

- Nežinau, šiandien dar netikrinau orų prognozės, - iš paveikslo ant pietinės sienos pasigirdo tylesnis nei įprastai balsas, - Tačiau nujaučiu, kad lis. O prieš lietų ir mane dažnai aplanko slogutis, keistoka, ar ne?

- Aha, - palinksėjau galva, nors nemačiau čia nieko keisto. Slogutis ir daiktus iš proto išvaryti sugeba. Vos įžengęs kambarin apgaubia nerimo šydu ir aplieja tylos migla; tuomet, maždaug po pusvalandžio, dangus visai papilkėja, ir galiausiai išgirsti pirmuosius lašus. Lietus labiau primena išganymą ar krikštą, nei bausmę.

- Man lietus labiau primena išganymą, nei bausmę, o tau? - jo balsas staiga vėl pagyvėjo, lyg atradus kažką įdomaus, lyg sugalvojus genialią mintį. Keista, kokie artimi mudu esame, keista, kaip bėgant laikui vis dažniau rezonuoja mūsų mintys.

- Skaitai mano mintis, - šyptelėjau ir kiek patylėjusi ėmiau skaičiuoti į palangę beldžiančius pirmuosius lašus. - Vienas, - šnibždėjau, - du... Trys, keturi... Ketu... Penki! Šeši, septyni, aštuonidevynidešimtvie... Aaa, pamečiau skaičių! - užbaigiau kone pakeltu balsu ir bejėgė, išvarginta nukritusio slėgio, išsitiesiau ant kilimo. Boris, jau seniai pamiršęs visus slogučius, traukė kažkokią, kaip jis jas vadino, „dainą iš praeito gyvenimo“:


... je viens de recevoir
mes papiers militaires
pour partir à la guerre
avant mercredi soir...


- Okei, bet prie ko čia karas? - pasiteiravau Borio, kol šis dar nebuvo pernelyg įsijautęs ir dar galėjo išgirsti mane.

- Pats gyvenimas yra karas, brangioji, - ir šyptelėjo dėl savo paties šiaip jau nelabai sąmojingo sąmojo, - Ypač, jei jo spalvos tokios nykios, kaip taviškio, - šypsena dar labiau praplatėjo, abiejose veido pusėse atidengdama maždaug pora dantų daugiau. - Tik nepamiršk kovoti, tik nepamiršk... Ak, kaip tau nepavydžiu...

- O aš gal nenoriu kovoti? Kodėl visiems tapo taip akivaizdu ir įprasta linkėti sunkumų, sunkaus kelio ir pavojingiausiais būdais pasiekiamos ateities? – pasipiktinusi bambėjau besirausdama už senos ąžuolinės spintos. Prisiminiau, jog prieš porą mėnesių ten užkišau nebaigtą tapyti paveikslą. Taip ryškiai prisimenu, kaip paveikslui vis kažko trūko. Rodytųsi, ir baltos spalvos nebelikę, tačiau žinojau, jog kažką tikrai buvau praleidusi. Taip ir nepavyko išsiaiškinti, ką.

Kaip tyčia, kai lyja, tą laiką bandau išnaudoti pradėtiems darbams baigti. Kad skolą nuplautų lašai, kad geriau įsiminčiau, ko kadaise nesugebėjau įveikti, išmąstyti iki pabaigos viską, ko taip ir neiškontempliavau, ką, nenusikentusi, užmečiau. Už lango jau įsismarkavo liūtis.

Galiausiai iš už spintos vos ne vos ištraukiau nebaigtą paveikslą. Nemaža drobė, iš kurios žvelgė didelės ir rimtos akys.

- Tai kovosi? – dar bandė erzinti Boris.

- Aha, kodėl gi ne. Tik nelabai žinau, kokius ginklus rinktis, - sumurmėjau panosėje, nes iš tiesų, net ir dabar, ramiai prisėdusi ant sofos ir susikaupusi žvelgdama į paveikslą, niekaip negalėjau įžiūrėti, ko šiam trūksta.

- Pipirais nuginkluoji, druska pagardini.

- Labai. Šmaikštu. Tavo naudingumo koeficientas turbūt minusinis, - mąsčiau, ar iš jo išties yra kada nors ištaręs ką nors naudingo, tačiau tiksliai prisiminti nesugebėjau.

- Na, gerai pagalvojus, maistą gali paversti ginklu. Vien jau ko vertas čili pipiro aštrumas. Žinai, man kažkada yra šovus mintis, ar pati bent kažkiek paryškėtum, jei gamindama dažniau naudotum tų ryškiai raudonų, oranžinių, geltonų indiškų prieskonių? Gal jie bent kažkiek tave nudažytų.

- Nudažytų? Kam man dar terliotis? – lyg gindamasi aukštyn iškėliau rankas, rodydama jam dažų išmargintus pirštus.

Tačiau Boris tik atsiduso netekęs kantrybės ir nutilo. Pastebėjau, jog dažnai taip darydavo suvokęs, kad beprasmiška kažką dar aiškinti, jog vis vien nesuprasiu. Tačiau turėjau gana aiškią nuojautą, jog omenyje jis turėjo mano pasaulį. Mano mažą bespalvį pasaulėlį, kurį karts nuo karto pakritikuodavo tuo tarpu šiltai sau sėdėdamas ryškaus saulėlydžio fone, supamas ekspresyvių minkštų debesų ir storų medinių rėmų.

Viešpatie, juk pati matau, kaip aplink pilka! Kasdien regiu tuos pačius objektus, tuos pačius veiksmus, mintiju tas pačias mintis... gyvenu tą patį pilką gyvenimą. Tačiau aš nepasidaviau – kažkada bandžiau jį spalvinti, stengiausi kovoti. Bandžiau ryškinti kasdienybės pamatus perdažydama juos ryškesnėmis spalvomis, kuomet turėjau juos tvirtinti mūru. Tapiau, tapiau, tapiau. Kiauras naktis. Vėliau, brėkštant aušrai, palikdavau namus ir vaikščiodavau tuščiomis miego išguldyto miesto gatvėmis visa išsiterliojusi dažais, eidavau, kol miegas imdavo lipdyti akis, o kojos nebejausdavau stabilaus pagrindo. Dažydavau Vilniaus rytus, dažydavau plaukus, dažydavau senus lininius rūbus, dažydavau drobes. Nutapiau Borį. Vienintelį savo pašnekovą. Man naktimis raižant gėles ant virtuvės durų jis klausinėdavo apie šį pasaulį. Domėdavosi, kodėl naktį tamsu, niekaip nesuprasdavo, kodėl jam už nugaros taip ryšku, o prieš akis – taip liūdna. Paslapčiomis liūdnai sau šyptelėdavau, suvokdama, kad bent jam sukūriau pasaulį, apie kurį svajojau. Tačiau Boriui iš paveikslo ant pietinės sienos irgi ilgai netruko tai išsiaiškinti. „Tu nekeiti šio pasaulio spalvų, tik rodai jam savas, “ – lyg niekur nieko pasakė vieną vasaros popietę, antikvariniam laikrodžiui išmušus trečią popiet ir įsivyravus tingiai tylai. Kurios šiaip jau nesinorėjo drumsti, tačiau, kaip supratau, būtiniausius išgirsti žodžius geriausia pasakyti ne laiku ir ne vietoje.

Manau, tada susimąsčiau, kad išties darau kažką ne taip. Nuo tos dienos žvelgdama į veidrodį, žaliais dažais padengtais rėmais iš dalies jausdavausi lyg Boris – už nugaros regėjau ryškių dažų ir spalvų aptaškytas sienas, baldus ir ant grindų besimėtančius akį ręžiančius rūbus, tačiau akyse žiojėjo duobės. Tamsios. Pilkos. Duobės.

- Debesys po truputį sklaidos, jei kovosi, tai kovok greičiau, - prisiminimų giją nutraukė paveikslas ant pietinės sienos. – Nejaugi nori ir vėl kišti drobę už spintos iki kitos liūties?

- Ne, ne, aš tuoj, - tariau išsiblaškiusi, su vos įžiūrima šypsenėle ir jau kitokiu žvilgsniu žvelgdama į ant grindų pastatytą akių paveikslą. Rodės, jog jos pačios stebi mane. Ak, Bori, ačiū tau! Ačiū, kad netyčia priminei indiškus prieskonius, ačiū, kad priminei jų skonį. Ir kvapą. Jie kvepėjo taip pat, kaip seni pirmieji akriliniai dažai, kuriuos vaikystėje išdidžiai įteikė tėvai. Kurių likučiai dulkėjo lentynoje. Lėtai pakilau nuo dažais aptaškytos sofos ir tikrų tikriausiai nusklendžiau jos link. Vienintelė raudona spalva buvo likusi neuždžiūvusi.

Pagaliau, po kelių mėnesių, aš žinojau, ką turiu daryti.

- Bori, ruoškis, sulauksi kaimynų, - šyptelėjau paveikslo pusėn atsukinėdama tūbelę ir įkvėpdama tokio panašaus į raudonus indiškus prieskonius kvapo.

- Ką, rimtai kabinsi ant pietinės sienos? Kokia tau nauda iš tų akių? Tik žiopsos ir žiopsos, fu, kaip nemalonu, - išties Boris tiesiog nenorėjo dalintis siena.

- Žinai, aš kartais pavargstu kariauti, - teptukas palikinėjo žymes drobėje – Tačiau daug dažniau – užmirštu. Man reikia akių, žvilgsnio, kuris primintų, jog dalyvauju kare, kuriame neatidūs žūsta pirmieji. Bori, aš skendžiu pilkumoje! Nes jau ilgą laiką pralaiminėju, - sulig tais žodžiais paskutinį kartą teptuku paliečiau paveikslą. Paskutinis teptuko brūkštelėjimas, paskutinis mano reikšmingas prisilietimas. Ir viskas. B a i g t a. Padėjau teptuką ant stalo šiek tiek išpurvindama šio paviršių.

Lėtai užsukau dažų tūbelę, nuo kurios kvepėjo visas kambarys. Stalčiuje susiradau plaktuką, vinį ir žengiau prie pietinės sienos.

- Užsidenk ausis, - perspėjau Borį prieš pradėdama. Tas tučtuojau paklausė ir ilgus pirštus staigiai susigrūdo į beformes ausis.

Gal penkiais smūgiais suvariau vinį į pietinę sieną. Pakėliau paveikslą, prinešiau prie jos ir, kilstelėjusi, pakabinau. Dar šiek tiek palyginau, kad kabėtų tiesiai, ir lėtai, žingsnelis po žingsnelio, atsitraukiau pora metrų.

Niekas negali prilygti tai didybei, kuri apima žvelgiant į baigtą darbą, niekuo tą akimirką nebūčiau galėjusi didžiuotis labiau, niekas nebūtų nuviliojęs mano dėmesio. Bijojau net įkvėpti, rodės, aplink tvyrantis eteris nuo pokyčio oro sraute sutrūks ir pažers tą jausmą sužalosiančias šukes.

Ore tvyrojo ramybė ir gaiva.

Saulės spinduliams plėšant paskutinius lietaus debesis ir šviesos pliūpsniams besiveržiant į mažą kambarėlį tamsiai raudonomis sienomis į mane žvelgė krauju pasruvusios Kristaus akys.

To Kristaus, kuris manęs neieškojo, to Kristaus, kurio man niekados ir nepritrūko, to Kristaus, kurio akys dabar gyvai žvilgėjo, o iš jų viena po kitos riedėjo kruvinos ašaros.

- Amen, - būtinai turėjo leptelti Boris, deja, jau pamiršęs, kad lietus – ne bausmė, o išganymas.
2018-04-05 13:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-05 20:40
Erla
Tekstą parašė  meniškos sielos autorius.
,,Slogutis ir daiktus iš proto išvaryti sugeba“,  ,,lietus labiau primena išganymą, nei bausmę“– taiklūs veikėjo santykio su aplinka apibūdinimai.
Kūrinyje nerandu prie ko prisikabint.  Audiovizualus. Išmąstytas.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-05 20:19
Nuar
Na, mano išsilavinimas ir intelektas šį tekstą sunkiai "įkerta". Nors nuo scenos, kai paveikslas ištraukiamas, perteklinis intelektualumo pojūtis išnyksta ir skaitymas teikia malonumą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-05 18:50
Čikurakas
raštingai tik
jei idėja buvo "atrask Tikėjimą" kaip aš čia supratau
tai kiek ir trūktų dramos man
lyg ir...
tada dar tas "pralaiminėju"
nu niekaip čia
jei jau visa kita taip neterliūziškai surašyta nu
nebetinka

nevertintina mažiau nei keturiems
atrodo
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-05 14:47
varna
juokiuosi iš savo parašyto meditavyninė → meditatyvinė
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-05 14:32
varna
labai vykusiai parašyta. lietaus ir muzikos fonas. meditavyninė pradžia, posūkis nuo pirmojo dialogo į dinamiškesnę erdvę. neplakatiška, intuityviai apčiuopiama. nieko netrūksta. išbaigtas subtilus kūrinys nuo pradžios iki pabaigos. norisi, kad lietus nesibaigtų. kūrimo ekstazė. dialogas su kuriamu objektu. akys. viltis. komentuoju asociatyviai. su malonumu įsipaišau jūsų kūrinį į savo mėgstamus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą