yra

yra laikas kai patiki
lietingomis dienomis
ir tada ne tu valgai
bet tavimi minta
pastatas ir tamsių
rūsių baimės
visai kaip vaikystėje
renkiesi taškytis balose
ir niekados neužsitrenkti
šaltuose mirtimi
dvelkiančiuose užribiuose
kur kiekvienas žingsnis
esi tu pats
yra laikas kai patiki
savimi bet tenka
nusivilkti miegą
ir atmerktomis akimis
byrėti į lubas
kapsėti lietvamzdžiais
rožėmis ropštis link lango
tu naikinamas
ir išblaškomas kaip
rytą kambaryje tūnantis
prikvėpuotas oras
yra dienų kurių kartais
gali ir nebūti