***

Tas metas iš tiesų atėjo.
Durims užsivėrus niekada nebegrįžau į tą vietą.
Taip pat, kaip negrįžau pas senį, paskutinį kart atsisveikint.
Taip pat, ta naktis prie jūros buvo paskutinė, po kurios ore tvyrojusi baimė įgavo kūną.
Nuojautos persekioja, rodos ne be reikalo. Rodosi, jog kiekviena akimirka savyje įkūnija kažką pragaištingo ir amžino. Žodžiai ištarti, ar apkabinimai, jie negrįžta, o jei mes juos sutinkame - šie susitinka jau su kitais mumis.
Kas bekalbėtų, aišku yra tai, jog nereikia klausti kam skamba varpai, jog kiekvienas išsiskyrimas - yra išsiskyrimas, jog kiekvienas padėtas taškas lydi prie kito etapo. Klaidų neištaisysi. Amžiams šios apsigyvena ten, kur šias palikai. Taip bent jau mano gyvenime esti.

Klausimas nuolatos lydi - kodėl apie tai kalbėti garsiai? Kodėl kalbėti viešai? Kodėl neapsispręsti tarp baimės ir atvirumo - kalbėti abstrakčiai, neišduodant kur slypi pats neramumas.

Mėgstu sakyti, jog tai tik aplinkybės, kurios palydi priimant vieną ar kitą sprendimą. Krizės, kartais purvinos negandos, be kurių tokybė jokiomis aplinkybėmis nebūtų radusi esamos formos.

Todėl yra kalbama, todėl čia rašau. Nes tikiu, jog tarp žodžių ir eilučių, galbūt slypi atsakymas į pačio desperaciją, kuri temdo šį pavasario dangų.

Iš tiesų, galbūt aš dar jaunas. Galbūt kiek idealistas, nors ir mėgina mane perprogramuoti. Galbūt kietakaktis, nepaslankus kismui, nepaleidžiantis svajonių, romantikos, vizijos - tikslų. Bet rodos visi turi teisę tikėt savo Dievu. O kaip bendrauju su juo, verčia tikėti, jog reikia permąstyti svarbą savųjų tikslų.

Tai atveda link šnekos apie tai kas yra tikrieji žmogaus tikslai.
Daug mąstau apie klausimo ir atsakymo konceptą.
Sau aiškinu, jog atsakymai nėra svarbūs, jie yra - nėra - arba atsiras.
Žymiai svarbiau klausimai. Nes visą kas aplink yra potencialūs atsakymai.
Lig mes atrasime šiems atsakymams tinkamus klausimus.

Bet tai tik gyvenimo motorika. Klausimų kėlimas, apie kelionės tikslą.
Apie objektą, kuris yra pats gyvenimas - tikslas ir procesas link tikslo.
Aklavietės, bedugnės, dangus.

***

Mano pasaulį okupuoja karjera. Tikslo siekimas užmerktomis akimis.
Randu būdų tai pateisinti. Nors išties gyvenimas pradeda rodyti kaip tuščia tie mano tikslai. O negebėjimas susikalbėti su artimu - skurdina mano sielą. Kuria iš manęs psichą, kuriam nebėra vietos šioje žemėje.

Todėl pradedu gręžtis į žmogų, į jo jausmus. Į žmogų, kuriam nereikia mano jausmų. Kuriam jie juokingi ir kuris tik aklai siekia tikslo. Taip... Mano pyktis tai kliūtis abiems problemoms. Mano psichozė tai nuodas...

Aš išeisiu. Išeisiu į save ir negrįšiu į šį pasaulį. Nes neradau būdo su juo rasti bendrą kalbą.