Rašyk
Eilės (71794)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Trejetas bėgo vis greičiau, varpinės sienos artėjo, bet statinio viršūnė dar slypėjo snyguriuojančioje migloje. Šokinėdami per pusnis, jie padrikai šūkavo, nedarniai dainavo ir juokėsi, kol visiškai uždusę, bet laimingi pasiekė bokšto laiptus, apdrėbtus niūria iš dangaus byrančia pilkuma. Vadas ryžtingai žengė artyn ir atkėlęs kabantį ranktūrio žiedą, pabeldė į sunkius geležinius vartus.

-Ei! - sušuko jis. - Mums prašau bandelių ir kavos!

-Ir brendžio burnelę.

-Geriau jau dvi!

Visa trijulė nusijuokė, nekantriai mindžikuodami prie durų. Jie draugiškai plekšnojo vienas kitam per pečius, plojo pirštinėtomis rankomis, keldami begales tamsių dulkių. Iš pažiūros atrodė tarsi laiminga nugalėtojų komanda nerimstanti šalia prizininkų pakylos.

Vadas pasibeldė dar kartą. Šįkart jau kiek nekantriai.

Smūgiai vos girdimai nuaidėjo už storų bokšto mūrų.

Pabeldė jau piktai, iš visos jėgos.

Niekas neatsiliepė.

Tuomet jis stipriai trūktelėjo geležinį žiedą, bet durys nepasidavė. Rokas tuojau puolė į pagalbą ir abu vyrai įsiręžė pastangoje. Bjauriai cypdamos, durys pagaliau prasivėrė ir vienas paskui kitą jie įsibrovė vidun.

Tvyrančioje prieblandoje nesigirdėjo jokių radijo signalų, jokio šnypštimo, cypčiojimo, balsų monotoniškai kartojančių šaukinius, aplink siųstuvus zujančių žmonių šurmulio. Čia nebuvo maisto atsargų, nei vandens, nei gryno išfiltruoto oro.

-Ei, ar yra gyvų?

Balsas dusliai atsikartojo tarp aprūkusių varpinės sienų. Beveik vienu metu visi trys atvykėliai pažvelgė aukštyn. Skliauto vietoje žiojėjo didžiulė skylė, o iš viršaus tiesiai jiems ant galvų byrėjo juodi pelenai.

Tuomet mergina ėmė tyliai krizenti.

-Užsičiaupk, kvaiša.

Bet ji nenustygo, pirštu rodydama čia į vadą, čia į nirštantį Roką.

-Gal karštos arbatėlės? Cha cha cha! O jums, vade, brendžiuko?

Elzė pratrūko kvatoti tarsi pamišusi. Juokas vaiduokliškai nuaidėjo tarp apvalėjančių varpinės mūrų. Jis virto pratisu klyksmu, nevaldoma bepročio rauda.

-Liaukis, moterie!

Vado balsas nuskambėjo aiškiai ir griežtai. Elzė nutilo lyg išgąsdintas vaikas ir liko stovėti užvertusi galvą į temstantį apskritimą viršuje ir į juodus voratinklius sūkuriais krintančius ant jos ištiestų rankų.

Tuo tarpu vyrai apsidairė aplinkui. Ant grindų kėpsojo krūvos rakandų ir šlamšto nugulto puriais juodsidabrio sluoksniais. Nuo sienų nukarusios kabelių pynės raizgėsi link elektronikos laužo suversto kitame patalpos gale.

-Tai tau Švyturys...

Vadas neatsakė, tik nužvelgė snyguriuojančias palubes. Bokšto viršūnė buvo nulaužta nelyginant tuščiavidurio šokoladinio zuikio galva. Nuo aptrupėjusių atbrailų krito pavieniai akmenys ir dunksėjo į pusnynuose paskendusias grindis.

-Puikumėlis, - galiausiai pratarė negyvu balsu. - Neįsivaizduoju, kaip užtaisyti tą skylę.

Atskilęs tinko gabalas nukrito visai šalia, ten kažkas triokštelėjo ir pabiro lyg žvyras. Apsipratus su prietema, pasieniuose subolavo pakrikai suvirtę skeletai.

-Keliaukime iš čia, vade. Išeikime, kol visi nepakvaišome.

Rokas niauriai dėbtelėjo į merginą, paskui į supleškėjusių prietaisų kalną.

-Tie siųstuvai nepataisomi. Nėra atsargų, nėra stogo...

-Neišskysk. Mes pasiliekame.

-Be maisto?

-Dar turime šio bei to.

Vadas nubraukė pelenus nuo apvirtusios spintos, nusimetė kuprinę ir prisėdo, rankos mostu kviesdamas jungtis ir juodu.

-Nagi, sakyk, ir ką tu ten matai?

Jis grįžtelėjo į merginą, bet neišgirdo jokio atsakymo. Ji stovėjo užvertusi galvą aukštyn, regis, nieko aplinkui nei girdėdama, nei matydama.

-Ei, pabusk! - šūktelėjo Rokas.

-Moterie, mes turime laikytis išvien.

Tačiau ir vėl jokio atsako.

-Elze! - pašaukė abu vyrai išsyk.

Kažkur dusliai stuktelėjo nukritęs akmuo, dar kitur sutraškėjo perskrosti kaulai.

-Aš nebenoriu laikytis, - pasigirdo silpnas balsas, tarsi sudžiūvusių lapų šnarėjimas.

-Mums visiems reikia pailsėti, - pasakė vadas. - Švintant tęsime paieškas.

-Aš niekur neisiu.

-Ką gi, - vadas linktelėjo į boluojančius kaulus. - Štai tavo šauni kompanija.

Elzė trūksmingai atsikvėpė. Veidus dengiančios kaukės slėpė tikruosius jausmus, buvo sunku atspėti ar ji tuoj pravirks, ar vėl nugrims į nebylų sąstingį.

-Man jau vis tiek

-Suprantu, kad ne to tikėjotės. Bet dabar mums visiems reikėtų nurimti.

-Nurimti... numirti...

-Susiimk pagaliau! Kaip su mažvaikiais, dievaži!

Kurį laiką, nenuleisdamas žvilgsnio, vadas įdėmiai stebėjo abu bendražygius. Stojusioje tyloje lėtai besisukdamos leidosi pajuodusios draiskanos. Jos krito ant trijules, aplipdamos striukes, kombinezonus, net akinių stiklus apmuturiuotus tubanais, slepiamus po suglamžytais kepurių bryliais.

-Jūs abu kaip sau žinote, - pagaliau pasakė vadas, - bet aš, Laimonas Žibaris, atsiskaitysiu su Viešpačiu gryname ore ir švariuose pataluose.

Jis nusiėmė rankinį kompasą, kelis kartus sprigtelėjo apsinešusį ciferblatą ir šveitė bevertį prietaisą tolyn.

-Kaip gi mes dabar? - sunerimo Rokas, žvelgdamas į pusnį palaidojusią kompasą.

-Lygiai, kaip ir anksčiau. Tas daiktas niekada neveikė.

-Visą laiką maustėt mus?

-Taigi. Bet šitas teatras nebeturi prasmės.

-Tai todėl klaidžiojome ratais?

-Geresnio plano niekas nepasiūlė.

-Plano? Juk nebuvo jokio plano, argi ne?

-Ramiau, vaikine.

-Kur gi mes dabar trauksime?

-Mano skaičiavimu bus koks pusdienis į rytus.

-Ir vėl panašu į spėliojimus, vade.

-Šįkart teks kliautis tik jais ir sėkme.

-Vadinasi į rytus…

-Vadinasi taip.

Vadas ištraukė iš kuprinės kliuksinčią gertuvę ir kelias juosteles džiovintos mėsos sandariai įvyniotas plastikiniame maišelyje. Kiekvienas gavo po vieną. Tik Elzė atstūmė savąjį davinį.

-Mėsa kaip nuodėgulis, vanduo - vieni suodžiai…

-Verčiau paimk. Tai viskas ką turime.

-Ką bedarytum, visur tie pelenai, visur prakeikti suodžiai, - ji murmėjo neatsikvėpdama, pro antveidžio klostes berdama skubrius žodžius lyg piktų burtų mantrą. - Girgžda, traška tarp dantų, tuojau patys pavirsime nuodėguliais.

-Patylėk jau.

-Netrukus ir jūs, ir aš, visi virsime pelenais, jau greitai mes visi sudegsime šitame pragare…

-Po paraliais!

Elzė susigūžė, užsidengdama milžiniškomis pirštinėmis, bet klusniai paėmė vado ištiestą maistą. Ji liko stovėti, nusirišo skarą nuo veido ir atkando menką gabalėlį mėsos. Aprūkę jos akiniai blausiai atspindėjo dulskanus debesis.

-Jeigu tik galėčiau bent trumpam įkvėpt gaivaus oro… Tas dusulys gali išvesti iš proto.

Vyrai, įsitaisę ant spintos atstojusios jiems suolą, kramsnojo tylėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Vis trys veidai buvo tokie paišini, jog nesimatė beveik jokių bruožų. Be kaukių ir antveidžių galėjai atskirti tik juodas, čiaumojančias burnaskyles.

-Prisminiau vaikystėje turėtą mielą pliušinį meškiną.

Elzė trumpam nutilo, švilpiančiais plaučiais alsuodama išretėjusį deguonį. Paskui tęsė toliau.

-Meškio šonas buvo praplyšęs, bet jis mane saugojo naktimis, kai šalia nebūdavo mamos...

Sunkus kosulys vėl pertraukė kalbą, bet tuoj aprimo.

-Vieną vakarą ji vėl išėjo į naktinę pamainą… Į miegamąjį įslinko patėvis - šlykštus, girtas bjaurybė. Aš siaubingai persigandau. "Viskas bus gerai" pasakė užgriūdamas ant lovelės. Kažin kodėl tą baisią naktį gailėjausi tik mamos - nieko nenutuokiančios, budinčios savo nelemtoje ligoninėje. Kažin kodėl neprisimenu skausmo, atrodė, lyg viską stebėčiau iš šalies, lyg manęs visai nė nebūtų tame kambaryje. Labiausiai bijojau dėl meškio, prispausto ir dūstančio mano lovelėje. Ir aš pati dusau, nebeįstengdama kvėpuoti iš gėdos ir pasibjaurėjimo. Pabaisa viršum manęs dvokė prakaitu ir trūnijančiomis dantenomis. Atsimenu, kaip aptemo akyse, man atrodė, jog įkvėpus glitaus jo šleikštulio, aš visam laikui apsikrėsiu šita pūvančia bjaurastimi…

Elzė pirštais susiėmė gerklės tarsi mėgintų atlaisvinti ant kaklo užsriegtas veržles.

-Jau geriau būčiau uždusus tuomet.

Žodžiais nutilo, užgožti ilgo krankiančio kosulio. Paskui ir tas pamažu nutilo.

-Vis dėlto pamėginkime nusnūsti, - pasiūlė vadas, dėdamas po galvą kuprinę.

Dangus viršuje dar pritemo. Aplinkui beveik nieko nesimatė, tik girdėjosi pasieniais krintantys akmenys ir sluoksnis po sluoksnio gulančių pelenų čežėjimas.

Rokas jau prieš tai išsikapstė sau guolį po aplūžusiu stalu, ir pasiritęs, iš ten palinkėjo visiems "kuo dideliausios sėkmės".

-Aš susiimsiu, - netikėtai pratarė Elzė. Paskui prajuko nežiūrėdama nei į vieną iš jų. - Susiimsiu, kad mane kur.

Vyrai pakėlė galvas neramiai susižvalgydami tamsoje, bet juokas užtilo taip pat, kaip ištrūkęs.

Po valandėlės tyloje girdėjosi tik sunkūs atodūsiai. Kaip astmatikų palatoje, pagalvojo nemigos kamuojamas vadas. Jis prisiminė kadaise ligoninėje lankytą senutėlę močiutę. Daugybė pasakų girdėtų vaikystėje buvo atmiežtos jos šaižiais astmatiškais kvėpsniais. Gal todėl jam pačiam niekuomet nesisekė skaityti balsu, jis duso kiekvienos pastraipos pabaigoje, niekaip nepajėgdamas suvaldyti kvėpavimą. Bet dabar jis sapnavo plaukimo pamoką ir niekaip nesibaigiančią baseino distanciją. Kas kartą sustojęs pusiaukelėje, jis išnirdavo iš vandens ir prunkšdavo gaudydamas orą, jausdamas kraujo skonį, tvinkčiojimą gerklėje. O kalanti širdis, atrodė, tuoj tuoj iššoks iš praplyšusios krūtinės…

Jis pasivertė ant kito šono, bet slogus snaudulys vargino labiau, nei būdravimas. Jam rodėsi, kad suodžių dulkės lyg gyvos landžioja po drabužiais, kausto judesius, mėgindamos įsiskverbti po oda, užvaldyti kūną ir galiausiai tapti juo pačiu. Vienu metu net pasirodė, kad pelenai traukia paskutinius syvus ir jis pamažu virsta išdžiūvusia mumija, gyvu numirėliu kraupiai prašieptais dantimis apanglėjusioje kaukėje.

Jis pašoko ant kojų ir patrako daužyti drabužių klostes delnais; dar neišsiblaivęs nuo snaudulio, sukosi pašėlusiu vilkeliu lyg koks paikas šuo gaudantis savo uodega; daugiau neįstengė tverti jokių smilčių byrančių ir upeliais sruvenančių po apranga, kas ten žino, gal net po oda.

Atitokęs, vadas sustojo vos atgaudamas kvapą ir apsidairė aplinkui. Čia pat, konvulsingai virpčiodama, it įbesta stovėjo mergina. Veido nedengė kaukė, ji tankiai ir truksmingai kvėpavo, sakytum, būtų pašokusi iš to paties košmaro. Paskui ji suriko ir pasileido bėgti.

-Ne, ne, - šaukė apsivijusi save rankomis tarsi vilkėtų tramdomuosius marškinius arba bijotų kažin ką išleisti iš savo vidaus.

-Sustok.

Vadas stryktelėjo link jos, bet užtirpusios kojos persipynė ir jis parklupo užkliuvęs laidų raizgynės.

-Ne, ne, nebegaliu - mergina šaukdama atsitrenkė į varpinės mūrą ir išsyk pasileido priešingon pusėn. Tačiau ir vėl skaudžiai stuktelėjo, tuomet metėsi atgal, šaukdama ir daužydama sienas it stiklainyje pagautas drugelis.

Padedamas prišokusio Roko, vadas pagaliau sugavo spurdančią Elzę. Abu vyrai vos nulaikė ją glėbyje. Po dar vieno bandymo ištrūkti, ji įsitempė visa lyg styga ir sustingo.

-Tegu tai liaunasi, - pasigirdo tylus šnabždesys ir laibas kūnas suglebo vyriškose rankose. Plačiai atmerktos akys žvelgė kiaurai sienas, kiaurai abu ją laikančius vyrus.

-Ji vos kvėpuoja.

Vadas palinko prie merginos, bet išgirdo tik pamėklišką dykumos vėjo šiurenimą. Ji stovėjo plačiai atmerkusi ašarojančias akis, tamsūs lašais sunkėsi blakstienomis, ritosi palikdami nešvarias vagas ant įdubusių skruostų, lūpos be garso krutėjo.

-Elze! - garsiai pašaukė vadas, suspausdamas gležnus merginos pečius. - Mes jau kylame. Išeiname. Supranti?

Jis dar kelis sykius šūktelėjo merginai į ausį, bet ji nė nekrūptelėjo, vietoje atsako tik nusitraukė pirštines ir neklusniais, lyg nesavais pirštais patrynė ausis. Iš ten pabiro dvi siauros tamsios srovelės. Tuomet ji pakėlė veidą į dangų ir juodos snaigės tuoj pat nugulė sustiklėjusias akis, apspito pravertas jos lūpas.

Vadas nejučiomis paleido sustabarėjusį merginos kūną.

-Koks čia dar šūdas?

-Ji mūsų nebegirdi, - pasakė Rokas, taip pat žengdamas atatupstas.

-Pridenkim jai veidą.

-Palikite ją ramybėje, vade.

-Nagi padėk, nestovėjęs.

Rokas nesijudino iš vietos.

-Pažvelkite, vade, ji jau ne mūsų pasaulio gyventoja.

-Ką čia paistai, kvaily tu garbanotas?

-Nejau nepastebėjote, ji stovėjo ir kvėpavo TAS dulkes. Visą laiką rijo TUOS pelenus. Ji niekur nesitraukė iš čia.

Vadas nepatikliai praskleidė skepetą, jo paties ką tik užmestą merginai ant veido. Pravertoje burnoje juodavo pelenai, jie byrėjo iš nosies ir ausų, jų buvo pilnos akiduobės.

-Dabar matote? Jos plaučiuose suodžiai, akyse suodžiai, ausys - ir tos užkimštos pelenais…

Vadas sugriebė merginą ir stipriai papurtė. Ilgos blakstienos mirktelėjo, prasivėrė, akys stebeilijo išdegusiais neregio vyzdžiais.

-Ji nieko nebejaučia, vade. Nei veido, nei rankų, nei kojų.

Rokas žengė artyn ir kumštelėjo merginai tiesiai į saulės rezginį. Iš praviros burnos išrūko tamsių dulkių kvėpsnis, bet kūnas liko nepajudinamas, kaip prikimštas smėlio maišas.

-Daržovė. Kam ji mums?

-Dobrega, mes jos nepaliksime.

-Mes, vade? Mes irgi netrukus nieko nebejausime.

Vadui per nugara nubėgo nevalingi pagaugai, jis prisiminė sapną ir vogčiomis pažvelgė į savo rankas. Visur esančios juodos dulkės, sakytum, skverbėsi pro odą užnuodydamos kiekvieną kūno centimetrą, kiekvieną ląstelę iki pat kaulų smegenų.

-Galu gale, ji pati norėjo likti, štai ir prisišnekėjo…

-Užtilk tuojau pat. Nešime pakaitomis.

-Velniop, vade.

-Rokai Dobrega!

-Aš nevilksiu lavono.

-Palikt kalbas!

Rokas nutilo, bet kumščiai prispausti prie šonų nervingai virpčiojo, jis neryžtingai mindžikavo vietoje, vengdamas tiesaus žvilgsnio, lyg protiškai neįgalus peraugėlis, neįstengiąs pats išspręsti kaip jam elgtis šitame sudėtingame pasaulyje.

-Vade, maniau jūs prisimenat?

-Ką būtent?

-Vienarankį dručkį, - atsakė Rokas, vis dar nudelbęs akis. - Jis buvo gale einantis vos palikus Kupolą.

-Kas iš to?

-Atsimenat, jis dingo pačią pirmą nakvynę?

-Jis - ne vienintelis pražuvėlis.

-Veltui šaipotės, vade. Radau jį sėdintį galiniame namo kieme, ant laiptų, va šitaip užversta galva. Dručkis užduso pelenais suėdusiais jį iš vidaus.

-Nieko apie tai nežinau.

-Anuomet pasakiau tik vadui. Jis liepė tylėti. Bet tądien ir jį užklupo kruša.

-Manai patikėsiu?

-Niekam neprasitariau, kaip ir jūs apie sušiktą kompasą.

-Kas buvo - pražuvo, Rokai. Mes iškeliaujam.

Vadas pasiekė kuprinę, užsimetė ją ant pečių ir pasisuko link merginos, ketindamas pirmas ją nešti. Tačiau nespėjus jam susivokti, blykstelėjo Roko mačetė, blausūs ašmenys perskrodė ore sklandančias plėves ir vienu taikliu smūgiu nurėžė vargšei merginai galvą. Vadui po kojomis dusliai dunkstelėjo, purioje pusnyje lyg vėduoklė pasklido ilgos juodos garbanos. Po kelių akimirkų tamsi dėmė pabluko apkritusi byrančiais pelenų skyvytais.

2018-03-17 11:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-20 13:27
pikta kaip širšė
Pradžia man žiauriai patiko, apsalau ir ištirpau... Jau išsigandau, kad turėsiu tau kokią meilės odę sugiedoti čia po tekstu :-))) Bet išsisukai. Viskas buvo super iki tos vietos, kur Elzė pradeda pasakoti apie pliušinį meškiuką: nu negalėjo būti kokia pliušinė žirafa? Bet ne tame esmė. Tas jos pasakojimas apie patėvį, tai nei saldus, nei teatrališkas, jis išvis wtf? Iš kur, kodėl, kaip jis ten atsiranda. Mano asmeninė logika išvis neišneša, kodėl moteriškė tokioje vietoje ir tokiu metu galėjo užsimanyti tokio pasipasakojimo. Žodžiu numušė mano tikėjimą šitas momentas.

Dar nesupratau, ar tas kontaktas su pelenais yra kažkuo mistinis, ar čia kaip ir natūrali fiziologinė reakcija. Dusinimą ir lipimą prie odos priskiriu visiškai fiziologijai, bet tas byrėjimas iš ausų ir debesėlio išpūtimas iš burnos po smūgio atrodo too much kažkaip.

Elzės psichozė man patiko. Galėjo būti kažkas dar ryškesnio, bet ir taip labai faina.
Ir dar susilydžiau nuo to "Palikt kalbas!". Nelabai pamenu, ar vadas (Fake'as teisus - per daug to žodžio tekste) yra su kariniu laipsniu, bet čia man taip pramušė kario natūra. Kriziniu momentu jis pereina nuo paprasto, žmogiško bendravimo prie statutinio reglamentuoto - tobulas psichologinis momentas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-05 02:38
varna
Pirmų dalių neskaičiau, bet čia labai neblogas siužetas, dialogai, besikaitaliojantys realūs ir mistiški vaizd., momentais bredberiški, paveikūs, labai indomu; stilistika prašosi redagavimo; bišk kai kur nepračiuožia dialogai, 5- 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-02 19:19
Fake_writer
Pagaliau suvartojai visas 3 dalis.
Pirma gera, manau pati geriausia. Ką jau ką, bet atmosferą kurt tikrai moki.
Antra dalis- silpniausia. Po pirmos, ji jau niekuo nebestebina, nebent silpnokais dialogais ir pritemptu dramatizmu, iškepant berniūkštį. Ir ne, jokio degančios mėsos kvapo tokioje aplinkoje, tupėdami rūsyje ir dar su marškomis ant veidų pajusti jie negalėjo.
Trečia dalis paveiki, bet tie dialogai... Na, nešneka taip gyvi žmonės. Pabandyk garsiai ištarti: "Neišskysk". Ar tokioj situacijoj kas nors vartotų tokį žodį?
Kartais tai tiesiog lozungai: "-Moterie, mes turime laikytis išvien."
Ir tas pastoviai naudojamas kreipinys "vade". Ilgainiui pradeda gerokai erzinti.

Nepaisant to, visumoj kūrinys intriguojantis.

Iki 5 netempia, bet 4 su + laisvai.


Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-05 15:09
ieva3003
Man, kaip ir mėtai, užkliuvo teatrinis pasakojimas apie prievartą. #metoo įtaka? ;)
Visa kita labai gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-27 09:35
Aurimaz
Visai neblogai
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-25 17:26
Pelas
Pamenu seniai seniai buvau skaitęs pirmas dvi dalis ir jau primiršau kas ir kaip ten. Ši suėjo beveik labai gerai. Beveik, nes užsitęsė dėl kai kurių nesiužetinių detalių, kurios pasirodė ne tiek įdomios (na, bet čia skonio reikalas). Aišku, Elzės problemėlės sprendimas nukertant galvą yra puikuma - tą tai prisiminsiu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-22 19:15
sesė mėta
O, lygiai po metų laiko, sulaukėme trečios Švyturio dalies! Tikrai džiaugiuosi. Man patinka tavo apokaliptika. Ypač atmosfera. Kai jie stovėjo po skyle bokšte atrodė net tuos pelenus užuodžiu :).
Kas mažiau patiko, tai:
Elzės pasakojimas apie vaikystėje patirtą prievartą. Per dramatiškas, per poetiškas, dėl to pasirodė neįtikimas.
„lyg protiškai neįgalus peraugėlis, neįstengiąs pats išspręsti kaip jam elgtis šitame sudėtingame pasaulyje.“ – keistas sakinys, nors tu ką :).
Šiaip ar taip, tikiuosi kitos dalies nereiks laukti dar metus :).
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-17 19:24
raidžių šalis
Tik tiek?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-17 16:29
cerera
Įtraukiantis, įtikinantis ir gražiai sudėliotas pasakojimas. Vykę flashback‘ai, o ir su dialogais gerokai patobulėjote, tamsta.

Na tik tas paskutinis jų nesusikalbėjimas paliko klausimų: kodėl dabar Rokas taip ilgai slėpė apie pelenų pasekmes žmogui ir kodėl vadui tai visiškai neįdomu, bet nurašiau tai autoriaus užmanymui. Gal kitoj daly paaiškės, kodėl to reikėjo ir labai tikiuosi, kad ta kita dalis pasirodys jau visai netrukus.
Nes užbaigei tai labai jau intriguojančiai ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-17 12:59
Nuar
Buvo malonu skaityti. Pirmą kartą dėkoju šiame skyrelyje autoriui už beskaitant gerai praleistą laiką. Dėkui. Siužetas nėra naujas. Tačiau vykusiai išlaikyta įtampa viso teksto eigoje atperka šį menką trūkumą. Aišku nebūna taip, kad skaitant kas nors neužkliūtų. Juk tam ir reikalingas "rašykas" - glūdinti kūrinio kampus. Man tokiu kliuviniu buvo pagrindinių herojų tarpusavio bendravimas. Jie labai atitolinti vienas nuo kito. O juk keliauja kartu per labai pavojingas vietas. Remia ir padeda vienas kitam. Tokioje kelionėje greitai suartėjama. O čia grupės bendrumo pojūtis nėra iki galo išbaigtas, todėl veikėjų tariamas frazės, ypač pabaigą, atrodo pritemtos ir vietomis skamba neįtikinamai. Vis tik bendras įspūdis 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą