žemė galvoje verta buvo mirties ji kvailutis tavo ką keičia ilguoju tau durų spynos raktą a atsiminsi man per velykų pusryčius kiškis lekštėje susidaužkim galais gal kaip tikrieji didžėjai kuolą į širdį iš bejausmės valstijos ne tu rėk visiems niekada dukra šito tau nepasakytų taip tarkime giliai užmakštyje tu josios tačiau nubudus kraujospūdis raumeny neatsipalaiduosiąs renkiesi pati ar esi išrinktoji neapsirik tik kas draugu tau būsiantis kai nebeapsikęsi
mirčių atsiminimų
skaičius
lygus dūrų
skaičiui
blogi
letarginiai atsiminimai
sukelia niežulį
ir
skrandžio turinio
nelaikymą
todėl neverta
mąstyti
renkantis
dūras
Kaip mets pritsimintsime tai, ko dar nepuvo, m?! Kaip?! Atsiminti mirtį, reitskia tą patį, ką atsiminti tsavo dukrą, jei jots vitsai neturi ir niekada neturėjai, taip! Tia vititkaqts alogitskumats, taip! Kuolats!