kalančiam kalančio garsas

juk visai nėra skirtumo
kas kurio šaukiasi

Žmogus
Dievas
pavasario
geresnio likimo

visi paslapčia bijo
būti vieni
o
dar labiau likti

nespėji
paskutinėje kupė
sėdi su šešėliais
vis užduodamas
o jei

niekas iš niekur neatsiranda
ir niekas su niekuo nebūna
visada esi
vienišius kalnas
koks skirtumas laukuose
pridengi horizontą
ar keliu spaudiesi prie sienos

visą naktį pliaupia
visą naktį aš aš aš
su niekuo nėra
nieko aptarti
o su savimi
tiesiog neįmanoma
nieko girdėti

kaip perskaityti save
vos iš poros minčių
nuolat visiems sakau
Didis yra tik seniems

tik seni yra
vinys jauniems

tik kalantiems
kalimo garsas
susigyvenamas

tik savęs juk nenukryžiuosi
neprisipažinsi
neišklausysi

teks susitepti kitais

lai girdi kaip lūžta kaulai

juk kalančiam tai įparasta