Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pranas Pranas

Kaip vaidilutyės prie ugnies

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


    Nuotaka buvo pakili, jautri. Atrodė, kad su niekuo nebuvome išsiskyrę, o Vidinių netgi dvigubai daugiau: vienas tikras ir gūžėsi atokiau, netrukdydamas antrajam atlikti sumanytą darbą. Jis – pirmojo kopija, kurią turbūt tik jis, Šklėrių Bladukas, ir tegali išskobti kaip nufotografuotą. Jo sukurtais tipažais neįmanoma buvo nesižavėti. Tai aukščiausios prabos talento aktorius. Čžu, matydama jį kaip Vidinį,  nepavargdama čepsėjo lūpomis, vis patikindama: skanu, tikrai, kad  skanu...
  Dėl skonio nesiginčykim, tačiau tai, kad mums pagaliau pavyko atkurti seną, popieriaus skiautėmis sudraskytą kūrinį irgi netenka abejoti.  Skanu, tikrai, kad skanu, pritariu jai ir aš, bet jau ir dėl to, kad Čžu girtis savo nuopelnais nemanė. Labiau sukruto dėl režisieriaus kėdės, kai pagaliau Bladuko ir mano vaidinimas baigėsi. Svarbu pajausti, kokia nemenka prabanga netikėtai užklumpa senus raštus, ištraukus juos iš užmaršties, tačiau pats būdas taip padaryti pasirodė  labai neįprastas. Raštų neišlikę netgi raidėje, jie Savęsp erdvėje  netikėtai tartum savaime atsimenami. Tvyro, gyvena dvasioje. Taip atsiranda kitokie supratimai. Labai natūralu manyti, kad ir seniausieji kapai turi savo aurą, turi savo išsilaisvinimo iš mirties  paslaptį, kodą. Sakyčiau, tariamos mirties. Nesakau, kad toks įtarimas mane apėjęs anksčiau, bet vis dėlto...  Pirmą kartą su Bladuku, vaidinant  jam Vidinį,  iškalbėjau tą patį dalyką, kaip ir tardamas: Dieve, tu esi. Tu, mano tėve,  tu, mano motin, tu, mano broli... Jūs, mano seneliai Feliksai ir Simonai,  jūs, mano močiutės Karolina ir Marcele. Jūs  mano  proseneliai, mano pro proseneliai ir į poilsio valandą išėję Šklėriai, visi jūs  esate. Tai kas, kad  jų vaidinime neminėjau. Tačiau štai plevėsuoja  tautos vėliavos. Visur, net ir giliai po  žeme. Tačiau šį kartą, regisi, kad man jautriau dairytis po Savęsp. Vaikštau, dairausi ir lyg poteriaučiau:

Pakirsk šaknis ir viskas džius,
kas tik į ateitį pakilę – 
nei genijų, nei ubagų,
nei tų, kas atsiminti dar galėtų,
nei tų, kurie į praeitį
kaip kapą žiūri,
Savęsp šaly (netgi kaip pasakos) – 
neliks, nebus.

Štai laikrodžiai,
kurie šio laiko nematuoja,
akim pelėdų žiūri
ir regisi, kad nieko taip gerai nemoka
kaip, perdėlioję raides,
perskaityti jas savaip.
Ir atsitinka įvairiai –
neįtikėtina, kad pats savęs
daugiausia neišmokęs,
bet paklausyk...

Gili tyla į dar gilesnę jautrą krenta.
net išgirsti, kaip smuikas groja tavimi.
Galbūt ne aš, bet įsitikinęs,
kad būtent aš dainuoju,
o teksto raidės publika išpampsta – 
gyvena žodžiai, kalba, rauda,
išeina būti pasakomis, pilimis
būti gražuolėmis, karalių dukromis...

Tuomet girdi, kai tolumos žirgais sužvengia,
kaip suskuba žmonių likimai išsivaikščioję kas kur.
Išmokau susirankioti ant delno
ir vėlgi atsitinka, kad esu čia pat
ir tuo pačiu laiku – labai toli.
esu, kaip dievas – čia ir ten,
visur esu, esu, esu...

Ir neatrodo, kad skaudu,
kad neprotinga šitaip įtikėti,
nes iš tiesų: aš kaip ir jis,
ir pykti moku, ir atleisti
kalėjimus statyti ir bažnyčias,
prakaitą ir juoką kurti moku

Štai  parašyta K dvi O ir V 
ir vienetai du aukštai datai pažymėti – KOVO 11
Girdėk,  klausyk,  pagroki, pamąstyk
Ir šitaip  perskaitysi knygą, tautą, kovą,
save teisėją, nusidėjėlį ir karį...

Iš jų, iš raidžių keturių
ir vienetų dviejų
išsigrindžia keliai
ir Lietuvai išvaikščioti.
Duokdie, kad ir išėjusius
atgal namo surankiotų.

Girdi?
Na ką gi, ačiū, kad girdi.
O aš, į titnagą įėjęs,
kibirkštį kuriu.
Budžiu, kaip vaidilutės prie ugnies šventos.
prie trupinėlio, prie mažos šukelės Lietuvos.
     
  – Baik. Dar mes Naujųjų nesulaikę, – sudraudė Čžu, o virtuvės publikos vėlgi paprašė: – ponios ir ponai, aplodismentų nereikia.
  – Tikrai Čžu. Aš tave suprantu. Aplodismentų nereikia.
  – Negi sunku suprasi? Nereikia, kad neužgožtų ir tos mažos šukelės. Bent kol dar tiek mūsų, nebūkim nenaudėliais, mano skerdėjai. Labai  prašau. Parduoti šiais laikas žmogų labai nesunku.
2018-03-11 22:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-13 14:31
Erla
Eilės geros.
Nukirtus medžiui šaknis, lieka tik mediena.
Nuoširdžiai ir protingai parašytos eilės.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-12 14:05
Lui
Lui
Budžiu, kaip vaidilutės prie ugnies šventos. 
prie trupinėlio, prie mažos šukelės Lietuvos. 

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-11 22:37
Pranas
Kaip vaidilutės prie ugnies
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą