kalnui tyloje net mažiausia
bitė ar uodas - lėktuvas
....
man snaudžiant net mažiausias
uodas ar musė - kalnas
Medituoju
kaip kalnas
prie kurio dangus
taip arti
toks ryškiai mėlynas
jog kiekvienas debesis
panašus į praeityje
mintyse nugludintą formą
dantyse smilga
keliu pirštą ir vardiju
pusė sudužusio dramblio
per rakto skylutę matoma akis
skiautė iš seno žemėlapio
senelio guminis batas
skeletas duobėje
kiekvienoje kintančioje
metamorfozėje regiu save
nuo medžių tystantys šešėliai
pranašauja apie artėjantį vakarą
bet prieš užgęstant minčių aukurui
dar turiu papasakoti apie kuproje
kryžių įkaltą suklypusį
ten manosios sudilusios delčios
ramumoje saugiai snaudžia
per vėjus ar pūgą regiu
kiekvieno praeinančio širdį
tuoj nuo mano skardžių
naktis atsispirs
tarsi varnos į lietų išnykti