aš išmokau tiesiog taip gyventi -
neskubėdama, savo keliu,
auštant rytui į dieną sroventi
tarsi upė -
kitaip negaliu. Ir nenoriu.
Nei ošti kaip jūra,
nei ramybės glotnių ežerų...
Daug pasaulio vandens man žadėjo -
brisk giliau,
tau atvert savo gelmę geidžiu.
Taip pašiaušti nuo vėjo kalbėjo
okeanai putotu krantu,
kuždesių kupini šaltinėliai
ir kriokliai gaivalingi, tegu -
eisiu aš savo upės dugnu.
.
Kad matyčiau, kaip rangos tarp pirštų
srovė šydu gyvybės jautriu,
akmenėliai pėdas išbučiuotų,
raibuliai glamonėtų bangų...
Kad sugerčiau savin dosnią gaivą,
pagimdytą besvorių rūkų,
saulės atspindžiu veidą nuprausčiau,
ir girdėčiau, kaip sieloj ramu.
Nesvarbu, kad visad šaltos tėkmės,
jos neleis užsimiršt kaip brangu,
taip išmokti nebėgti -
sroventi,
kad suspėčiau pajaust -
gyvenu.
Yra gražių vaizdingų metaforų - jaučiama sielos ramybė ir tylus srovenimas. Eilėdarą dar reikia šlifuoti. Nesakau, kad aš moku gerai rimuoti, bet kitame visada lengviau įžvelgti klaidas ir į jas pabaksnoti. :)
Paskutinis stulpelis aplamai išbalansuotas. Pertvarkyčiau taip:
Nesvarbu, kad vis šaltos šios tėkmės,
jos neleis užsimiršt kaip brangu,
ir išmokti sroventi - nebėgti.
kad suspėčiau pajaust - gyvenu.
Avansu - 5
mano nuomone, Jūs rašot geriau nei skaičiau anksčiau
man patinka Jūsų švelni, moteriška lyrika. Ji kaip polonezas, be priemaišų.
tik pabaigas pabandykite pajausti - nesaldinti, ne konstatuoti, tiesiog kažkaip kitaip jas išvynioti, kad būtų cinkelis ;)