Kai tirpsta žodis MEDĖ

    Vis dažniau pasikartoju: nuo savęs nepabėgsi. Anksčiau tai lyg kitų pasakyta išmintis ir tiek. Niekuomet nebuvo noro, kad prieš  ją kepurę kelčiau. Įstrigo galvoje ar kur, ir tokią ją nešioju. Ir dabar neateina noras atsikratyti ar kaip kitaip su ja apsieti, tačiau suprantu, kad ji pati darosi veiklesnė. Dažniau suklustu, darausi atidesnis ar bent įsivaizduoju, kad taip. Žodžiu, ji dirba, įauga į raumenis, įsiterpia į paveikslus ir netgi saugo nuo nemeilės: esą, kokie bebūtum, nuo savęs neįmanoma pabėgti.
  Ak, sakote, kad ir vėl kažką rezgu iš sapnų?
  Deja, jiems sapnuoti nėra laiko. Dar vis lūkuriuoju, tikiuosi, kad virtuvės durys atidarys, tačiau – ne. O dar palaukus, jau ir laukti nereikėjo. Pasijaučiau, kad pagaliau ledai  pajudėjo. Savęspi prasivėrė plačiau negu galima buvo tikėti.. O! Savęspi pasauli, negi galėjau tikėtis tokios malonės. Ir kaip už jį padėkoti? Vietoje virtuvės štai kokia prabanga!
  – Varnai, užrašyk!, – pašaukiau ir šauksmas nuaidėjo į visas šalis, o jis, varnas Golius, irgi čia, net ir šaukti  nereikėjo. Ir nieko  nereikėjo, tik įsiklausyti į nuaidintį šauksmą ir atsiminti, kaip tai atrodo. Turbūt  pavyko, nes net neišsukant ir savo paties praminto tako, prašau:
  – Klausykite, kaip skamba žodis MEDĖ.
  Giliai atsikvepiu, prarijęs oro gurkšnį ir, regisi, krūtinėje sugriaudus, žaibus sugėrė akys.
  – Pajauskite, kaip tirpsta žodis MEDĖ, – 
dar paprašiau, bet Vidinis jau sukrutęs, daro darbą, kurį padarius prasideda atsikalbinėjimas – atkaklus savo autorystės neigimas. Lyg tai būtų sumestą į balą, sunaikinta, lyg neaidėtų, negiedotų. Jau savaime,  netgi taip be jo:

Tai ne griaustinis sieloje sugriaudė.
Ne žaibas švito - geso akyse.
Po kojomis prakalbo lūžtanti šaka –
Į MEDĘ, seną girią įėjau,
Suradęs pėdsaką medėjo.

O Varnai, pakuždėk Tamošiui,
Ar žino jis, kaip miršta žodžiai?
Betgi ne pienburnis ir tu.
Abu, kol dar ne pragare,
Ateikite į išpažintį šventą – – –
Medeinė - miškų deivė
Pro laiką žiūri į akis
Ir graudžiai šypsosi matydama,
Kaip nedrąsi ranka
Žemėlapyje skaudžiai rašo:
“Gardino medė (giria) ”.
 
  Laukiu, kas toliau, tačiau Vidinis taip pat laukia. Jis kantrus. Jis budi. Supranta, kad darbas nebaigtas ir tokį palikti – gėdinga. Ir ypatingai, kai žino, kuris iš mudviejų bus parodytas kaip kūrinio autorius ir žmonės rodys  kaip nesubrendėlį. „Eh tu... Ne Vidinis tu. Tu mano bėda, nelaimė, tu galvos sopulys, – pykstu savijautoje, kuo giliau pasinerdamas į Savęsp, kad nebūčiau girdimas, bet toks laikas brangus ir nežinai, ar kada juo dar būsi sušelptas taip žodžiui ištarti, kaip šį kartą: 

Kalbėk, Tamošiau,
Varnai, užrašyk,
Atkeldami vartus istorijai įeiti –
Nejau medėjo žingsniuose,
Kęstučio sūnų Vytautą girdžiu?
Tenai, anapus sienos Lietuvos,
Nutilo būti paskutiniai dzūkai.
Bet žingsnių aidas medėje
Į sielą su perkūnais trenkia – – –
O ne! Ir ten,
Kur mūsų jau nėra –
Negalime nebūti.

  Klausausi. Lyg ir aidi.
  – Vidini, girdi? Sakau, kad lyg ir aidi.
  Sutarimas su Vidiniu man visuomet reikšmingas. Net atkakliai, net specialiai nenorėdamas pripažinti jo tokios įtaigos, jaučiau, kad nemaža dalis jo savijautos kažkokiu būdu persimeta į mane: gera jam – gera ir man, bloga jam — ne kaip ir man. Nuo jo dvasinės būklės nemenka dalimi priklausė ir mano sveikata. Net pagalvoju, kad turiu teisę papriekaištauti jam, kodėl mano kūrybinėje  autobiografijoje iki šiol neatsirado bet kiek padoresnė poezijos ar prozos knygelė. Ne sykį keliausi parašyti ją, tačiau vos įsibėgėjus, motoras pradėdavo čiaudėti, kosėti, strigti, greitis nykti, dusti ir galop tekdavo pripažinti eilinę nesėkmę.
  – Kodėl, Vidini?
  Tačiau nepaisant patirtų fiasko vis dar nesiryžau atsisakyti  tokio ketinimo. O nedrįsdamas garantuoti sėkmės savimi, rodau į Aukščiausiąjį: esą, besistengiančiam ir Dievas padeda.    
  – Dievas, žinoma, visuomet padės, – nesitaikė, kad būtų paprieštaravęs Vidinis, – Galbūt sveikata, dar kitaip, bet už tave molio ar cemento nemaišys, akmenų neskaldys.
  O vieną kartą išgirstu:
  – Klausyk! – trumpai iš šūviu pykštelėjo Vidinis ir nutilo, nurimo, apkurto. Lyg nebūtų jo. Lyg ištirpo į mirtį. Tačiau trumpam, o atkutęs iš jos:
  – Ko tyli, Pranuci? Sakiau, reikėjo tik išgirsk jį ir prašau...
  „Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių; ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas — pirmoji diena“
  – Ha! — žioptelėjau. – Sakai, pasidarė  pirmoji diena. Betgi jis apie pasaulio pirmąją dieną. Netgi ne jis, o Biblija taip žino.
  – Tu ką? Ir dabar negirdi? „Tepasidaro knyga“. Štai ką iš Dievo girdžiu. Parašyki stambiomis raidėmis šiuo du žodžius, prilipink juos ant krūvos makulatūros popierių. Pamatysi, kaip tai gražu, prasminga. Tačiau skaityti ją  jau dabar reikia. Retai kam tokia parama pasitaiko, kaip tau. Girdi?
    Aplink miškas, pušimis kaip žvakėmis sustrigdytas į smėlingą šilinių žemelę. Ošia, kvėpuoja, dejuoja, sapnuoja. Pažiūri link Vilniaus ir neužmatai, kad būtų kitaip. Pažiūri link Gardino, irgi vaizdas toks, lyg visas kraštas į didžiulę MEDĘ sukritęs. Ir vis dar beveik nepažįstamas. Kaip negirdėsi? Net jeigu ir ausimis būtumei kurčias.

Sunku suprasti, kaip kam laikas vaikšto,
Bet nemanyčiau, kad viena kryptim -
Vėl akyse gaisrų pašvaistės,
Vėl Gardinas išdegintas ugnim.
O ašarų nebūna - jos išdžiūsta
Ir sudega kartu su akimis.
Išnyko jotvingiai.
Bet Gardinas juk -
Lietuvos pietų tvirtovė –
Ir vėl į kalnus įkelia pilis.

Šį kartą Vytautas išmaišė molį -
Ant kalno pirmą mūrą pastatys… 

O medės Gardino, Ežeronių! …
Pavargote iškristi pelenais
Aukštai statytų ir sudegintų pilių--- 
Medėjo žingsniuose 
Kęstučio sūnų išgirstu.
Nutyla žodžiai,
Savęs atminti nebegalim.
(Net ir Tamošius - ne!),
O kunigaikštis Vytautas
Lig šiolei Gardine.