apie

šiąnakt mėnesiena
kaip akys kačiuko
apsiblaususios
gimė iš nieko
atsimerkiu
per savo šimtą akių
akimirkai
o naktis
posmais baltais
kaip pasakos
upės pražysta
kai tu jau miegi
o aš sėdžiu
po šviestuvu
taip stipriai
sninga jog mano
šešėlis pasislepia
šitiek kartų prašiau
jog žiemą tikrą
į šalčių pamirštą
šalį atgintų
ir štai taip beprotiškai
stringa krūtinėj širdis
nes visos baltumos
primena gimtą
paryčiai ir taip noris
atėjus paimti už
rankos išsitemti
į lauką ir gimti
ant sniego
anspaudais
tų kuriuos
dažnai pamirštam
prisijaukinti