Ilgesys niekada nemiega

mano žvėris šiąnakt vėlei bunda
garsiai skamba dūžiai
nevienodi neritmiški
raminu glaudžiu lyg savą
kai žuvys ieško eketės
kur galėtų nusilenkti pilnačiai
paskutinę žiemos akimirką
o žvėris kelia galvą
pulsuoja jo kvėpavimas
pačioje jautriausioje vietoje
tame prieširdyje
kur sugulę prisiminimai
ir nuotrupos tų valandų
kai dar nežinojau
kad paskutinį sykį mylint
šitaip skauda