Rašyk
Eilės (70092)
Fantastika (2136)
Esė (1674)
Proza (10171)
Vaikams (2397)
Slam (55)
English (1070)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

Už veidrodžio stiklo ir šiapus

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Grįžtu atgal, atgal... Peizažas įvairus, atrodytų, prasminga po jį pasidairyti atidžiau. Saulė tai šviečia atviru veidu, tai slepiasi lyg taip paragindama įsidėmėti, kad neretai už mažų dalykų slepiasi dideli. Panašiai kaip ji pati – už debesies. Tačiau visą tai nedaug rūpi, nes dėmesį sau pasiglemžė, sakytum, beverčiai dalykai. Kalbu būtent apie makulatūrą. Jos vertė nelauktai kilstelėjo. Ir taip ne tik todėl, kad iš jos prakalbo primiršti ar užmiršti dalykai. Susidomėti jais labiau vertė Čžu džiugus nusiteikimas, kad ji pradedanti suvokti knisimosi po šiukšlynus prasmę. Girdi, tokia veikla ne tik vardan to, kad surastų kažką skanaus sau įkelti į skrandį; ji taip pat vardan to, kad pakeliui ir dvasia suranda sau peno.
  Tuokart ji stovėjo prieš veidrodį, už kurio stiklo pozavo keturios gražuolės. Čžu atvaizdo ten nebuvo, o man irgi buvo nesuprantama, kaip atsitiko, kad jos atvaizdas pasidaugino į keturis ir nė vienas jų nebuvo tapatus. Visi skirtingi.
  – Sakyk, Pranuci, kurią rinktumeisi iš keturių. Tarkim, kad manęs čia nėra. Tik jos. Ant kurios galvelės keltume karalienės karūną?
  – Gal paklausk Kandžiaus. Regiu, kad jis daugiau apie karūnas išmano. Galbūt apie manekenes taip pat. Džiaugiuosi, kad susitinku su tavimi. Būk, tik būk ir man tai daugiau negu karūnos ant manekenių galvų.
  – Ne, ne, tai ne manekenės, dzieduli, – patikino Kandžius.
  – Ir ne robotės, Pranuci, – pagilino žinias Čžu.
  Už veidrodžio stiklo keturių gražuolių atvaizdai suvirpo, sulingavo. Ten buvo linksma, ten džiaugėsi...  Ir ūmai pajuntu, atsimenu, kaip būtų gera, kad tarp šių keturių gražuolių pamatyčiau ir Astę. Tuomet karalienės karūna ant jos galvelės atsirastų nedvejojant, kodėl taip.
  – Apie ką pasidūmojai, Pranuci? – išgirstu Čžu, kuri nelaukdama, ką pasakysiu apie savo padūmojimus, apsivijo rankomis apie kaklą ir lūpomis prie lūpų prisispaudė taip  skaudžiai, kad man pasigirdo, jog geriausius linkėjimus per bučinį man pasiuntė Astė.

  Astė? Taip, taip... Astė.
  Nežinojau, užmiršau, kaip atrodo įsišvietusi diena pro mano buto Vilniaus Naujininkuose langus. Nerūpėjo, kokia marke jo statybos pažymėtos. Ir neatrodė, kad čia pat, tik per žingsnį virtuvės durys, pro kurias jos vidun sugūžėjo nelaukti svečiai. Vėl  švystelėjo veidrodžio ekranas, o prie  keturių koketuojančių, besišypsančių, leipstančių  džiaugsmu gražuolių atsirado ir ji, Astė.
  – Pakaks spoksoti į veidrodį. Darbas laukia, – pasakė Čžu.
  – Pakaks spoksoti. Darbas laukia, – pakartojo ją Kandžius.
  O laikas, apie kurį čia šnekam, nors ir atitolęs dešimtmečiu, regėjosi arčiau negu virtuvė. Jis kaip neišbaigtas eilėraštis „Šalis Savęspi“ nežinojo kada atsiradęs ir nemokėjo suklusti, kada pagaliau nuščiūs. O blogiausia, kad ne aš jį, o jis mane valdo, sakyčiau, pozuoja manimi, krečia pokštus, o būna, kuomet priverčia užsimiršti kaip Pranucį ir verčia ant galvos užsikelti karaliaus karūną.  Išprunkščiu jį dažniau negu čiaudulį net nenutuokęs, kada tai gali atsitikti. Suprantu, kad visur: kartais kaip budinuosi iš sapno, dažniau kaip iš miego. Ir nėra kas pasakytų, kada ir kur jis panorės, kad už ji nusičiaudėčiau. Kad ir dabar:

Štai ji, Savęspi!
Žodynas neužmiršęs jos.
Nors iš toli atėjus — iš toliau nei raidė. 
Ji man kaip didelė šalis. Valstybė,
Į kur įkėlė Dievas ir lopšys

  – Ačiū, ačiū, – skubu dėkoti sergėdamasis, kad tai neužsitęstų, tačiau iš visų pašalių atsiliepia: – Į sveikatą! į sveikatą!
  Tai taip esminga, kad netgi neprotinga, nevalia pasakyti, kad liautųsi, kad nereikia taip. Žmonės (dažniausia net nepažįstami) sveikatą juk dovanoja. Gal tam pačiam čiaudėjimui ištverti. O darbas, į kurį rodė Čžu, kad jis mūsų „laukia“, irgi nebuvo įprastas. Dar vis vargome  iki pabaigos neperskaitę rašto, kuri surado Čžu. Jo vertė padidėjo, suradus nuplėšą. Tačiau ir jos pritrūko. Pasirodė, kad rašto  būta didesnio, jis netilpęs viename puslapyje. Ir Čžu vėl ryžtingai pati kilo ir mudu su Kandžiumi kėlė į paiešką pabaigos. Dar  vis paieškoje, tačiau dabar tai jau netgi ne taip svarbu. Nedažnai pasitaikydavo, kad sugrįždavome tuščiomis rankomis. Į mūsų rankas pasitaikydavo daugiau tokios rašysenos makulatūros. Visi rodydavo į mane kaip jų autorių, tačiau dažniau tai būdavo mudviejų su Vidiniu kūryba. Tačiau palikus ją ant popieriaus Vidinis stengėsi atsisakyti autorystės. O praėjus ilgesniam laikui, aš jau ir pats negebėdavau susivokti, kokiame rašte kiek jo ir kiek manęs esama. Tačiau, žinoma, ne be išimčių, kai per vieną kūrinį regisi du jo autoriai. Vienok, kad būtų mažiau maišaties, tarkime, kad tokių (bent kol kas) nesuradę.
  – Na ir kaip nesibučiuoti, a? Kaip nesibučiuoti? – po sėkmingos paieškos džiaugėsi Čžu. O tai reiškė, kad ji suradusi peno ne tik  skrandžiui, bet ir dvasiai.
 
Jų nepažįstu, nežinau
tačiau laiškų tiek daug,
kad negaliu tylėti
Vis rašo, neretai pašiepdami,
ir nežinodami
kad ne senatvėje su jais kartu;
kartu žodelyje  - MYLĖTI.

Be galo myliu –
šauk, pakark,
o aš į tavo lūpas įsigėręs.
Kai nerašysite,
kuomet laiškų nebus
Aš pats juos parašysiu sau,
gal ligomis, galbūt lazda,
bet įsiminkite, prašau:

Mylėjau, myliu ir mylėsiu  aš tave
jaunyste pokario, laiminga žydruma akių.
O kad mirties daugiau nei bučinių
kad Sibiras lietuviškai išmoko Dievui melstis,
ne tavo nuodėmė, o žydraake.
Senatvė nesvarbu,
jos gali ir nebūti
Na, o jaunystė?
Dieve, bučinį ir tau siunčiu.
 
  Ak, kaip  norėjos, kad  virtuvės durys atidarytų, o  iš jos ateitų Vidinis ir Čžu. Gaidys irgi. Tiesiog pasižiūrėti, kaip atrodę prieš daugiau  kaip dešimtmetį. O gal ir giliau. Visi buvome pokario liudytojai. Gaidys, Kandžius ir Čžu, būdami Zodiako tarnyboje, o Vidinis su manimi –Šilinių krašto dzūkuose.
2018-02-26 16:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-11 04:53
raidžių šalis
Tai nėra gerai, net labai blogai, sakyčiau. Tokiame amžiuje, tokią vertybę kaip stilius, reikėtų turėti labiau apibrėžtą ir laikyti arti širdies. Nekalbant apie kita.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-26 23:03
Erla
Čia jau ne kalendoriui?
P. Pranai, raštingai rašot.
Gal apie manikenes per daug?
Eilės tos nostalgiškos man labiau patinka.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-26 21:42
Luiza Šarlotė
Vetra Vika labai gražiai pakomentavo, man tik belieka paantrinti. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-26 21:00
Vetra Vika
Iš praeities rūku išplaukusi pokario jaunystė, sugrąžinanti į neužmirštamas mielas Akimirkas:
,,...Mylėjau, myliu ir mylėsiu  aš tave
jaunyste pokario, laiminga žydruma akių.
O kad mirties daugiau nei bučinių
kad Sibiras lietuviškai išmoko Dievui melstis,
ne tavo nuodėmė, o žydraake...."
Jaunystės veržlumas, lyg kalnų upės tekėjimas tarp uolų nugalint sunkumus, gyvenimo saulėlydyje lyg ryto rasa žiedą - atgaivina širdį prisiminimais...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą