o mano mylimasai
už lango speigas cypia
mėnesienos šviesoje
blizga raganų ašaros
ir pėdsakai
ten kur nepralėkė šiaurys
židinyje ugnis atsidūsta
šešėliai nubėga
sienomis lubomis
tarsi ieškodami
tarsi slėpdamiesi
mano
mylimasai
mano
buvome taip arti pavasario
kvepiančio žibuoklėmis
tekančio upėmis
beržų sula
taip arti
bet neišdrįsome jo sutikti
užverdami visas duris
ir siaučia pūgos
gęsta židinys