Kai nieko nebėra

vakaras toks vėlyvas
kad snaigės lėčiau leidžiasi
ir švelniai tupia
ant gatvės žibinto
po kuriuo vienišas benamis
kalbina juodvarnį
į nakties tylą įsisupusį
jie žiūri vienas į kitą
tarsi ilgai nebūtų susitikę
kiekvieną raukšlę
plunksnos spindesį
bando prisiminti
jie lesa iš to pačio delno
atsargiai neliesdami vienas kito
paskui vėl stebi judesius
lyg drovėdamiesi
lyg bijodami
kad kas jų pokalbio
nesutrukdytų
nelaukia jie
laiškų
pavasario
ar mylimosios
nemoka skaityti
bet žino daugiau nei
senas žibintininkas
tokį geliantį vakarą
uždegęs mažytę viltį