Šiapus durų su Čžu

Grįžtu atgal, atgal...  Ir dar arčiau atgal į save, kai regisi, kad jau atsimenu, kaip įsišvietė anas, man rūpimas laikas. Jis dar vis toli, tačiau jautru suvokti ar bet įtikėti, kad ir tolimi laikai sugrįžta,  susiranda jiems reikalingą tave ir, matyt, viliasi, kad ir jiems kažkuo padėsi.

Grįžtu atgal, atgal...
ir nežinau tiesų,
kurios tik tau ar man,
kaip Saulės nežinau,
kurį pakeistų šitą,
kuri maitina duona,
girdo vandeniu,
kvėpavimu ateina į krūtinę,
kuri kaip Dievas, ji viena...

Viena ji, bet visur,
kur gyvastis į kosmosą įsiterpė
ir teka jau ne be manęs.
Pažįstami, nors ir išmėtyti,
po šviesmečius toliau,
negu suprasti mokam –
ne tiltais susitikti vaikštome su savimi –
tekam krauju...

Šis rytas irgi  man
tik vienas ir daugiau nebus —
dievai savo darbų nemoka atkartoti.
Jau ne Adomas Aš
Tu - ne Ieva,
Bet kiek bebūtų mūsų —
esam žmonės.
Galbūt ir žodžiai šie, kuriuos rašau,
išnoks į kraują, atmintį, žinojimą,
kad man ir gera, ir smagu kalbėti juos,
nepaisant, kad tik vienas visame ryte,
kad nors parodyk tokį į save
ir žioptelėk:
o kuo gi aš ne Dievas?
 
  Atrodė, galėjau džiaugtis suradęs tokį galingą pajautimą, tačiau taip neatsitiko. Vėl pradėjo judėti įšalas, o  meistras, pasiėmęs  įrankį, vėl pradėjo skobti. Mane? Neskubus jis, bet netingus ir išmanus.  Per mane ir pats save paragindamas:

O  kuo  gi aš ne Dievas
Ar, tarkime, ne kiaulė, Dieve?

  – Ačiū, Dieve, kad  esu... Kad ir  akimirkoje, vis tiek, ačiū...
  – Na matai,  kaip miela, – atsiliepė Čžu. – Knisau, knisau ir vėl tave išknisau. Ir rašto pažinau, Pranuci. Pamaniau, kaip čia taip? Man netgi pasirodė, kad čia kita dalis rašto, kuri neseniai skaitėme. Pažiūrėk, tau geriau regėsis, režisieriau?
  – Režisieriau?
  Atmintis pradėjo tekėti kaip atšilus pavasariui beržų sula. Tai buvo antras susitikimas su Čžu. Jis netrukus po pirmojo. Vienas kitą netgi panorę užmiršti, nebūtume galėję taip padaryti, tačiau smagu buvo suprasti, kad tokių ketinimų nebūta.     
  – Sakau, iš braižo man pasirodė, kad čia tavo raštas. Pagal turinį –taip pat panašu. Nagi pasižiūrėk, paskaityk.
  Kad raštas mano, abejonių nebuvo. Neilgai truko įsitikinti, jog Čžu įtarimas, kad ji suradusi neseniai mudviejų skaityto nudrėksto  teksto dalį, yra akivaizdus dalykas.
  – Neįtikėtina, Čžu, bet teisi. Šioje skiautėje ir data užsilikusi. 2006 metai. Gruodis.
  – Dvidešimt antroji diena.
  – Tavo akys Čžu, akylesnės. Neįskaičiau. Spėlionę taip pat perkvalifikuoju į tiesą.
– Atsimik, Pranuci, kad tai buvo Šuns metai. Jų pabaiga. Ir aš jau ant savo galvelės dėliojausi karūną. Prisimenu, mėgdavo ir Kandžius ateiti ir pažaisti su ja. Sakiau Jam, jog labai tikiu, kad po greito laiko tokios prabos karūną kels ir jo galvelė. Jis labai  greitai išmoko tarti mano vardą ir būti padoriu džentelmenu, – pakalbėjo Čžu.
  Dabar ji buvo anapus virtuvės durų ir nežinojau, ką ji ten veikia. Tačiau dėl to ogi nejaučiau ne mažiausios  skriaudos, kad būtent ji paliko mane savo paties namuose šiapus virtuvės durų paieškoti  režisieriaus kėdės. Ir štai kokie dalykai, kokia gyva atmintis, kokie susitikimai ir atradimai, kokia džiugi, pasakysiu, Dalia atsikvėpė į mano sielą. Nagi verta pasakyti, kad nereikia  bažnyčios, kad  galėčiau pasakyti, jog ji mano. Sutuoktas (apženytas) su ja be bažnyčios. Ateikite, žmonės, ir pažiūrėkite, kokia ji miela.  Ir nepriekaištaukime, nebarkime, kad ji ne visuomet tokia.  Yra akmuo, vadinasi, ir ji, dalia, yra.  Yra lietus, debesis, taigi ir vėl su savo dalia. Ji ne tik man, ne tik  žmogui  Ja dalijamasi panašiai kaip būtimi ir labai panašu, kas jos dalybose išbluko, išsitrynė vienovė – per ją atsiradę, kas buvo, kas yra ir bus. Ir jau neabejoju, kad galima ją imti už parankės ir kartu žvalgytis režisieriaus kėdės..
  – Vidini, girdi? 
  – Turint tokį dokumentą  rankose, manau, kad mums, Pranuci, nereikėtų abejoti, ar girdi Vidinis. O Čžu irgi labia džiaugiasi, kad  gali tau padovanoti  tokią laimingą, taip besidžiaugiančią dalią. 
    Nesuvokiau, apie kokią dalią Ar Dalią kalbėjusi Čžu, bet man trūks plyš reikėję užrašyti. Atkakęs Kandžius vėl kaip tada glaustėsi  prie Čžu, o dangus su žeme irgi šiltai glėbesčiavosi, dalijosi vienas kitu  savimi. Parašęs tekstą gi, žinojau, kad ne taip paražiau, kaip girdėjau...
  – Ką? Ir vėl į makulatūrą, – pirmoji sunerimo Čžu. – Ne, ne...  Kol aš čia – ne.
  – Ir kol aš čia, irgi – ne, – atsiliepė Kandžius.
  Ir tuomet taip:

Nejau manei, kad numiriau?
Aš greitai mirti neišmokus.
Atėjusiai gyvent į žmogų,
Su juo man skirtis nevalia.

Aš – čia.
Vėl prie Varėnės, kur Merkys,
Paėmęs ją už rankos, tyliai veda
Į Nemuną...

Nedidelė ir jo lietuviška šalis.
Bet pažiūrėkite,
Kiek nemažai virš jos
Žvaigždynų dega!

Nejau manei, kad numiriau?
Prisimeni?
Sugrįžk ir tu į mūsų klasę,
Ir būsime kaip buvom – 25.
Ir  netiesa,
Kad iš savų kažką praradom –
„Škac, mirtie,
Visados škac“.

Tuomet atskrido Pelėda. Man ji pažįstama, nes dažniau su ja susitikdavome „Žalios žolės“ svetainėje. Atskrido tyliai, negirdima. Neskubėjo pasirūpinti, kad kas ja pamatytų, girdėtų. Pakėlė vieną sparną, kitą, paskui suglaudė juos lyg būtų tokią manierą  nukopijavusi iš nupieštų paveiksluose angelų, kai  jie tokie geručiai, jog atrodo, kad tik todėl jie angelai, kad nieko daugiau nemoka, o  tik melstis, melstis... Ir tarė,  bet irgi taip, kad  tik sau būtų  girdima.   

O ne! Aš nemanau,
Kad Tu mirei, Daliuk.
Aš tik sakiau,
Kad į Varėnės – Merkio žemę
Mes grįžtame...
Ir Dievas pasitinka mus,
Norėdamas priglausti prie krūtinės savo.

  – Nebūk kiaulė. Žinau, apie ką galvoji, – pakuždėjo į  ausį Čžu. – Supratai? Nebūk...
  – Ir aš žinau, apie ką galvoji. Au! Au! – amtelėjo Kandžius į kitą ausį.