Kakariekū, Gaidy

    Atėjus Gaidžiui ir netrukus dingus jam už virtuvės durų, sunkiai suvokiau, kiek „asabų“ (ypatų) sutilpę ten. Sakiau, virtuvė maža. Ji dar vis užsilikusi iš Nikitos Chruščiovo laikų, kai panorėta paprastučių žmonių gyvenimu aplenkti Jungtines Amerikos Valstijas. Sakau, „paprastučių žmonių“, nes buvo (ir yra) dar ir Kremliaus žmones. Jų ne tiek daug, bet jie yra. Dar mažiau jų Lietuvoje, bet jie irgi yra. Tačiau pasakykite, kaip tokia tyla gali ištikti virtuvę, jeigu ten kad ir vienas Gaidys šeimininkautų. O ten jau – kompanija. Su juo ten ir Čžū, ir sausio 1 varduvininkai, ten ir Vidinis. 
  Tikėsit ar ne, bet yra, kaip neįtikėtina: už uždarytų durų – mirtina tyla. Ir jai tokiai būti visai nesvarbu, ar durys sumeistrautos iš faneros, o ne iš ąžuolo, kuris dar neretai apmuštas audeklais kurtumui išlaikyti. Vidinis irgi nutilo, o man neatrodė, kad jį būtų protinga trukdyti savais, Pranuco, reikalais. Ir vis dėlto:
  – Vidini, kas naujesnio už virtuvės durų?
  – Ieškok, Pranuci, režisieriaus kėdės. Ieškok– atsiliepė nenoriai lyg saugodamasis, kad nebūtų susektas, užpelenguotas toks mudviejų susisiekimas.
  – Gaidys sakėsi, kad norėtų dar ir su manimi pagiedoti. Pasakyk jam, kad galėčiau.   
  – Negirdi? 
  Na taip, jam, ko gero, talkininkų nereikia, pamaniau, ir atsiminiau, kad jis nelabai nuliūdo sužinojęs, kad jį čia ateiti aplenkusi Čžu. Atrodytų, turėjęs nustebti: kaip, kaip? ir Čžu čia?  Ko jai čia prireikę? Tačiau taip neatsitiko. Gaidys džiaugėsi, kad atlikęs savo pareigą: ačiūdie, pagaliau atidainavau. Amen, Pranuci. Čžu irgi bent vaidino besidžiaugiančią, bet kalbėjusi apie tai kitaip: Man buvo svarbiau ne ateiti, bet tai padaryti anksčiau už kitus vienuolika. Įskaičiuojant ir Kandžių. Ir pasidarė apmaudu, kad tik atsimindamas išgirstu taip jos pasakytus žodžius. O kaip juos suvokti?
  Atėjus Gaidžiui, kas dar tie devyni, neįskaičiavus Kandžiaus, turėtų nežinia kokiu laiku pasirodyti buto tarpduryje.
  Atsirėmiau į durų staktą ir glosčiau, glosčiau lyg panorėjęs suskaičiuoti, kažin, kiek jau metų praėjo, kai pirmą kartą apsisupau  tokia palocių (būsto) prabanga? Dideli jie, kad juos dzievulis it toliau sergėtų ir globotų.  Du kambariai, virtuvė, vonia, tualetas. Dargi ir koridoriaus keleto metrų. Bendras gyvenamas plotas vos ne 50 kv. m. Argi ne turtas? Ėgė, papūskite, ponai amerikonai Pranucui į uodegą. Aha, dargi ir trys langai – po vieną žvalgytis iš virtuvės, miegamojo ir svetainės. Argi ne turtas? Ir kam labiau už tai padėkoti: ar tau, Dzievuliau, ar Tau, Komunistų partija? 
  Buvo 1969metų gruodžio paskutinės dienos. 
  Ką gi, ačiū abiem. Ir, žinoma, Gaidžiui. Kaip neskaičiuoju,  o rezultatas nesikeičia: 50 metų, kai jam talkinant po šitokiu stogu įsikūriau gyventi Vilniaus  Naujininkuose. Ir – ką? Argi bloga? Jeigu nereikėtų mirti, mielai sutikčiau pagyventi dar tiek. Kartais dingtėli  mintis: o kodėl nepabandyti, a? 
 
Nelaužysiu aš Dievo kūno.
Paėmęs į rankas Kūčių plotkelę,
Žiūrėsiu naktyje
kaip žvaigždės krenta 
manydamas, kad taip į delnus Tau, žmogau.

  Taip Naujų metų išvakarėse, būtent Kalėdų dieną (2017- 12- 24) užrašiau kalendoriuje. O kitą dieną vėlgi:

Sveikinu.
Kalėdų šventės baigiasi.
Rytoj dienos šviesos lašeliu (minute) bus daugiau.

  Ir iš tiesų, kitą dieną šviesos padaugėjo. O ir kitomis dienomis po lašelį, po lašelį šviesos daugėjo. Jau ne tik klausiausi giedančio Gaidžio, bet ir pats bandžiau pragysti, kartais į dieną po kelis kartus. Kai labai lauki, laukimas darosi varginančiai nekantrus, sunkus, o 1918 -jų laukiau ypatingai, nes jaučiau, žinojau, kad su jais sugrįš ir Kandžius. Nedidelis kaip šunelis, bet ištikimas, garbingas, didelis kaip bičiulis Šuo. 
  Prieš pat Naujuosius rašiau ir giedojau:

31 
SEKMADIENIS
  – Gaaaaaaila, kad Kandžiaus jau nėra. O gal turi kitą? – atsiduso Šnekorius ir sveikino: – Su artėjančias Šuns metais, mielas brol.
  – Oi, Jonai, pravirkdei. Sunkus man tas atvejis. Neįsivaizdavau, kad taip, – atsiliepiau ir panašiai kaip jis man, linkėjau gerų Naujųjų, neužmiršęs šeimynos ir viso puikaus Griškabūdžio miesto. O pats sau, mintyse:
  Ir vis tik ne taip paprasta sutikti Naujuosius. Va, ir Gaidys paskutinę dienelę kaip Metų šeimininkas paskutines daineles jų gieda. Šilta, gera buvo su juo, kėlė ir kėlė rytais. Ir šiaip puikus giesmininkas. Ir pats pabandydavau per jį šnektelėti. Kad ir taip:

Kakariekū,
o plunksnos sesės,
plunksnos broliai,
kiek daug niekučių,
kiek niekų
dejuoja mūsų galvose...

  Tačiau ne visuomet būdavo taip smagiai pagiedama. Tikriausia, kad apie liūdnesnius dalykus ir šiandien apie tai neužsiminčiau, jeigu praeinančių metų paskutinioji diena nebūtų įvardinta, kaip BLOGŲ MINČIŲ ATSIKRATYMO  diena. Manau, kad man  asmeniškai  tokiems dalykams prireiktų visų metų ir todėl: 

Kakariekū!...

Daug prikalbėjau sau niekų,
viliodamas svajonėmis save –
gražu į jas žiūrėti iš toli
ir liūdna, kai išnykę.
Tušti keliai per delnus grįžta į namus
Ir tyli, nemokėdami kalbėti,
tiktai lig kaulų įsiėdė sopuliai
ir pirštų sąnariai
kaip svirtys šulinių sugirgžda.

Už šimto metų stoviu,
nepasiekęs jo,
svajonėmis dabinto horizonto...
Tik nekalbėkit, žmonės,
kad giesmė liūdna –
pritrūko laiko pasinert į paukštį
ir iškeltais sparnais aukščiau kalnų,
aukščiau skaudžių likimų,
aukščiau savęs
kažkur ties Viešpačiu,
ties jo altoriais paplasnoti.

... ir girgžda pirštų sąnariai
kaip svirtys šulinių...

Dar paplasnok aukštybėse, Gaidy,
Išsekęs laikas skubina sugrįžti.
Nesielvartauk, raibasis,
Kuomet gerklė skardi,
Giesmė ir laktoje neboja prasižioti:
Kakariekū...

  Taigi, kakariekū, Gaidy, kakariekū. Labai tikiu, kad tave dar dažnokai išgirsiu. Ir man  atrodo, kad pradedu suvokti, kokie svečiai susiruošė atkakti į Vilniau Naujininkus pabūti svečias. Ir bijojau, ir laukiau, pradedant Drakonu ir baigiant Kiškiu.