kaip keista –
aš tau niekada
neparašiau eilėraščio –
tik SMS‘ą
kad šiandien vėluosiu
kad pramiegojau
ir pabudau
ne tą valandą
ir ne tais metais –
dar nebuvai mano
kontaktų sąraše
arba tave jau
pamiršau ir ištryniau
kaip perduoti
tą vienintelį alibi
įrodantį kad kažkuriuo
pasaulio laiku
mes sėdėjome iki nakties
ir po to iki ryto
mes sėdėjome ir aš grįžus
nebegalėjau užmigti –
mačiau raides ir jos bėgo
į niekam nežinomos
istorijos pabaigą –
o po to – – –