Stebuklo belaukiant

8 dalis

‘Bučiuoju tavo skausmą…
Žaizdos išgis’.
(iš mano poezijos rinkinio)

1996 metais emigravau su dviem mažais vaikais į Olandoją, nes sutikau malonų, ramuolį, dosnų olandą. Tikras džentelmenas. Mane vadino ‘manoji Ledi’, o vaikus lepino dovanomis, iškylomis į gamtą, įspūdingomis atostogomis Kanarų salose. Tad pasaka prasidėjo. Tačiau tuomet nė mažiausiu akies mirksniu negalėjau nutuokti, jog šis žavus, turtingas vyras pavirs po keletos metų į siaubūną. Jis dirbo viršininku naftos platformoje Šiaurės jūroje. Taip tai Bertas- jūrų vilkas.  Dvi savaites dirbo jūroje, kitas dvi savaites niurksojo namuose. Mėgstamiausias jo sakinys: ‘manoji ledi, kaip tu pati panorėsi taip ir bus’. Idealu. Tuomet jis elgėsi kaip tikras džentelmenas. Mes įsikūrėme Olandijos pietuose jaukiame miestelyje, ištaikingame triaukščiame name su dideliu sodu. Pasodinau jame jazminų krūmą, kuris kerėjo svaiginančiu kvapu- mano vaikystės sentimentai.
Iš komunistinės Lietuvos tiesiai į kapitalistinį perteklių. Šalia, ranka paduok- didmiesčio šurmulys. Puikiai prisimenu mūsų pirmąsias kalėdas Olandijoje. Julius buvo penkerių metukų mielas išdykėlis, besišypsantis, turintis puikų jumoro jausmą, gerokai kalbantis angliškai. Lietuvoje vis žiopsojo angliškus filmukus vaikams. Taip pramoko kalbą.
Olandijoje jaukiuose namuose gruodžio 25-ąją ruošėmės švęsti kalėdas. Malonus šventinis šurmulys. Siekianti lubas, mišku dvelkianti papuošta eglutė džiugino akį. Orkaitėje kepa kalėdaičiai. Malonus kvapas pasklidęs po visus namus. Sūnelis sėdėjo ant palangės ir žiūrėjo pro langą. Naiviu balseliu užklausė manęs:
-Mama, o kada ateis kalėdos?
-Šiandien, sūneli, jau kalėdos.
Juliuko skruostais ėmė be perstojo ristis ašaros. Vaikas kūkčiojo.
-Sūneli, kodėl tu verki? Kas nuskriaudė?
-Lauke nėra sniego. Tai netikros kalėdos. Lietuvoje visą žiemą daug sniego. Ir per kalėdas sninga, visur balta. Čia nėra sniego.
Ach, kaip man suspaudė širdį, matant sūnaus vaikišką nusivylimą. Tuoj pat nusprendžiau ištaisyti keblią padėtį. Išlėkiau bėgte į parduotuvę. Patenkinta grįžau su penkiais baltų putų flakonėliais. Kada sūnus nematė, apipurškiau visą sodą baltomis putomis. Kaip Salomėjos Nėries eilėse: ‘Balta balta kur dairais’. Ir jazminų ir alyvų krūmai spindėjo baltučiai kaip sniegas. Puiku! Tvarka. Mažasis Juliukas pribėgo prie lango. Ilgai dairėsi, o po to patyliukais tarė:
-Tai netikras sniegas. Bjauju. Ir kalėdos netikros.
Beviltiškos padėties neišgelbėjo net didžiulės, brangios dovanos po kalėdine eglute, ant kurios žybčiojo šimtai spalvotų lempučių. Vargšas berniukas ilgėjosi Lietuvos ir lietuviškų kalėdinių švenčių, o ypač puraus, balto sniego. Nusprendžiau, jog kiekvienas kalėdas iškeliausime ieškoti tikro sniego į Vokietiją arba Belgiją. Olandijoje sniegas retas svečias. Nebent prisninga vieną dieną per metus ir tuoj pat kitą dieną ištirpsta. Tad kasmet per kalėdas Vokietijoje arba Belgijoje Julius čiuožinėjo pačiūžomis. Drauge lipdėme senį besmegenį, leidomės nuo didžiuliausių kalnų rogutėmis. Ypač sūneliui patiko Vokietijoje voliotis baltose sniego pusnyse. Nė vienų kalėdų be sniego.

Kartais emigracija užklumpa tave ne pačiame maloniausiame scenarijume. Prisimenu tarsi tai būtų atsitikę šiandieną. Penkiametį Juliuką nuvedžiau pirmą dieną į olandišką pradžiamokslių mokyklėlę. Antrą valandą būtina vaikus parsivesti papietauti namuose. Dvyliktą valandą pajutau vidinę neramybę. Mintyse aidėjo Juliaus pagalbos šauksmas. Motinos jaučia savo vaikus net per atstumą. Tad nedelsiant atskubėjau į mokyklą. Visi vaikai žaidė didžiulėje smėlio dėžėje. Tik mano penkiametis Juliukas įsikibęs į tvoros vartus. Verkė taip skaudžiai kaip tik vaikai moka. Apkabinau sūnų. Mokytoja suprato kas ir kodėl. Pasikvietė Julių ir pristatė vaikams:
-Tai Julius iš Lietuvos. Jis dar nemoka kalbėti olandiskai. Būkite vaikai jam draugiški ir žaiskite drauge su Julium.
Viena raudonplaukė mergaitė su simpatiškomis strazdanėlėmis priėo prie sūnaus ir paėmė jį už rankos. Smėlio dėžėje jie statė pilis su kibirėliais. Julius šypsojosi, jausdamas mergaitės nuoširdumą.
Po keturių mėnesių sūnus laisvai kalbėjo olandiškai ir turėjo daug draugų. Mokykloje jis gerai mokėsi. Ypač matematika jam puikiai sekėsi. Kadangi sūnus labai judrus berniukas, tad pasiūliau jam sportuoti dziudo. Iki 16 metų kultivavo šį sportą. Vėliau dar ir riedlente skrajojo specialiuose tam skirtuose parkuose su tramplynais, plaukiojo baseine, iškylavo su draugais dviračiais. Dvylikametis Julius susipažino mokykloje su Robertu. Jų pažintis prasidėjo peštynėmis. Nežinau, ko jie tą kartą nepasidalino. Tačiau tai buvo paskutinis kartas, kada jie pykosi. Berniukai tapo vandeniu neperliejami draugai. Tiesiog siamo dvyniai. Savaitgaliais vienas pas kitą nakvodavo. Robertas priešingybė Juliui: lėtas, atsargus, pernelyg mandagus, nedrąsus. Tuo tarpu Julius pilnas judesio, idėjų, veiksmo, vaikiško džiaugsmo. Robertas visam laikui liko Juliaus geriausiu draugu ir džiugesio ir liūdesio metu.
Vieną popietę dvylikametis Julius parbėgo namo atsigerti, ir vėl planavo tuoj pat išlėkti žaisti į kiemą.
Patėvis piktai suriko:
-Snargliau, elkis kaip pridera arba nešdinkis į savo sušiktą Lietuvą!
Kodėl? Pasirodo mažasis Juliukas pamiršo nusiauti batukus.
Tai paskutinis lašas. Padaviau skirybom. Mes verti geresnio gyvenimo. Nuo tos dienos susidraugavau su Dievu. Vis kalbinau jį pašnibždomis, kad vaikai negirdėtų: ‘Jeigu tu, Dieve, esi toks geras ir galingas, duok man ženklą! ’ Nuo tos dienos į mano gyvenimą pūstelėjo nauji vėjai. Pasidalinus turtą, gavau 33. 000 guldenų (tai buvusi Olandijos valiuta). Galėjau nedirbti ir patogiai gyventi. Kinietė humanistė iš Malaizijos Florencija pakeitė mano pasaulėžiūrą. Pas ją privačios studijos subrandino manyje stiprią asmenybę, mylinčią žmones, atlaidžią kitų klaidoms, išmintingą pagal senovinę kiniečių gyvenimo filosofiją. Pirmiausia- meilė gyvenimui, o visa kita paskui. Praeities neigiamą patirtį paleidau iš savo širdies, iš savo minčių, is pasąmonės. Florencija išmokino nusilenkti Motinai Gamtai ir paklusti jos dėsniams. Ji mokė dėkingumo už tai, kad tavo akys gali matyti, už tai, kad tavo kojos nuveda tave kur tu tik pageidauji, už tai, kad gali jausti lietų ant savo veido, už tai, kad gali patirti vėją, taršantį tavo plaukus. Dėkingumas to, ką tu jau turi, išvaduoja tave iš neigiamos energijos. Tampi geresne ne tik sau, bet ir tave supančiai aplinkai. Kinietė humanistė išmokė padėkoti už pamoką, kurią tau siunčia Dievas. Kartais tai labai skaudi pamoka. Florencija vis kartojo mums:
-Kuo didesnis žmogaus ego, tuo labau jį įpainios egoizmo kalėjimas ir tuo didesnės bus dvasinės kančios.
Tad padėkojau Visagaliui už tą sukrėtimą, kurį patyriau, gyvendama su Bertu. Jo dėka įnikau gilintis į dvasinius dalykus, ėmiau dvasiškai augti. Mano siela tobulėjo, šviesėjo, skaidrėjo. Kinietė mokė suprasti vidinį skausmą. Ji siūlė nuoširdžiai džiaugtis mažulyčiais gyvenimo stebuklais: rytiniu kvapnios kavos puodeliu, grožėtis praskrendančia gerve, pajusti šiltą vasaros lietų ant savo veido… Tokiomis akimirkomis jutau gyvenimą tobulą. Jame nieko daugiau netrūko. Išmokau pasitikėti ateitimi ir ją paleisti. Lai ji pati savimi pasirūpina. O aš čia ir dabar vėjo glamonėjama, saulės bučiuojama, nakties mylima. Savos kūrybos eilės liejosi fontanais. Vos spėjau užrašinėti.
Mano kambarys
Ilgesio bangų mūša aptaško kambario sienas
Degančiom prisiminumų akimirkom.
Lubos ne baltos šiandien, - ilgesio žavesiu išaustos.
Užmeta vakuumas mirksnį ant medvilninių užuolaidų,
Bet ir vėl pradingsta be pėdsakų, valkatų
išmintais takais. Veidrodis nemeluoja –
Mano šilta šypsena atsispindi ir klaidžioja
Tavo regėjimo vis dar neatrasta…

Kartą atostogavau Lietuvoje kartu su sūnumi jogos stovykloje prie Alaušo ežero. Visą savaitę kaip pakerėta be perstojo pliaupė lietus. O juk vasara, šalia ežeras. Jogos mokytoja, apimta nevilties, kreipėsi į mane:
-Viotela, visi mūsų jogai pikti kaip širšės. Kai kurie net namo susiruošė. Nenutuokiu ką daryti. Gal tu man padėtum kaip nors? Sakei norėtum pristatyti savo poezijos rinkinį.
-Žinoma. Aš atsivežiau savo poezijos pirmąjį rinkinį, kuris vadinasi ‘Lietum ateinu’. Tad manau galėsiu padėti jums.
Visi jogai rūškanais veidais susirinko salėje ir įsikūrė lotoso pozoje ant pagalvėlių. Tarp jų mano sūnus. Įsmeigė visi žvilgsnius į mane ir nuobodžiavo.
Pradėjau nuo paprasto stebuklo, kurį išmokė kinietė humanistė Florencija. Kreipiausi su meile ir kantrybe į nusivylusią, piktą minią:
-Prisipažinsiu kodėl savo pirmąjį poezijos rinkinį pavadinau būtent ‘Lietum ateinu’. Lietus- tai gyvybė. Be jo išdžiūtų viskas ir žūtų. Vanduo- tai gyvenimas, tai meilė. Gyvenimas teka sau upeliu, kartais šniokščia kriokliu, o kartais įsisiūbuoja kaip audringa jūra. Kad pamiltum savo gyvenimą, visų pirma neprakeik lietaus. Juk lyja trečdalį tavo gyvenimo. Vadinasi trečdalį savo gyvenimo sąmoningai tu prakeiksi. Ar ne geriau vietoj neapykantos lietui, pajusti dėkingumą už tai, ką mes jau turime: stogą virš galvos, akis, kurios mato grožį aplinkui, kojas, rankas. Juk kai kurie sėdi įkalinti invalido vežimėliuose. Tad leiskime atsiskleisti dėkingumui už tai, ką mes jau dabar turime. Nusilenkime Motinai Gamtai, bei išminčiams mokytojams, kurie atvėrė mažus stebuklus mūsų kasdieniniame gyvenime.
Toliau visi drauge atsistojome ir nusilenkėme su nuoširdžia padėka už tai, ką turime ir pamirštame vertinti. Po to, perskaičiau kelis savo eilėrasčius apie meilę lietui, gyvenimui.
Lietum ateinu
Padovanosiu tau ryto rasos lašą,
Besisupantį prieš tave ant drėgnos nendrės,
Prikelsiu pavasarį vakarėjant, gilią žiemą.
Užgobsiu tavo nerimą meilės skraiste.
Pasakyk: dar nevėlu. Pas tave lietum ateinu.

Mano poezijos rinkiniai tuoj pat buvo išpirkti. Stovykloje įsisiūbavo visiškai kita energetika. Jogai šypsojosi, kiti net kvatojo, dar kiti dainavo, grojo gitara. Tą dieną supratau, jog gyvenimas mane subrandino kaip grūdą. Mano pašaukimas- dirbti energetine terapeute.


Tuo metu, kai išsiskyriau su Bertu, pas Julių lankėsi ilgaplaukis buvęs tolimųjų plaukiojimų kapitonas, o šiuo metu dirbantis jaunimo socialiniu darbuotoju. Jį atsiuntė namų gydytoja. Šis vyras daug padėjo Juliui susigaudyti savyje, aplinkoje, kurioje jis augo. Išmokė Julių svajoti, siekti tikslo, pasitikėti savimi, būti drąsiam ir eiti tik į priekį, neatsigręžiant į praeities skaudulius. Juk sūnus Olandijoje neturėjo šalia nei močiučių, nei senelių, nei dėdžių, kurie padėtų formuotis jam kaip asmenybei, išmokinti tapti vyru.
Julius susidomėjo akustine gitara. Savarankiškai išmoko groti pagal knygą. Po poros metų susitaupė pinigų bosinei gitarai. Kartą sūnus entuziastingai pasidalino savo slapta svajone:
-Mama, noriu tapti geru gitaristu, groti grupėje, ir išleisti savo muzikinį albumą.
-Puiku! Tuomet tau reikėtų lankyti bosinės gitaros privačias pamokas, - pasiūliau sūnui.
Julius išnešiotas, giliai užslėptas emocijas išliejo, grodamas bosine gitara. Tiesiog paskęsdavo muzikoje.
Aštuoniolikmetis sūnus atrado naują aistrą- pantomimos teatrą jaunimui. Su Robertu drauge ištisais vakarais prapuldavo šiame teatre. Vėliau parodomieji spektakliai kiekvieną šeštadienį. Porą kartų gastroliavo jų pantomimos teatras Belgijoje Briuselyje. Julių iki ausų įsimylėjo olandė mergaitė, kuri taip pat vaidino šiame teatre. Visus metus atkakliai Ana bėgiojo iš paskos Juliaus, kol galų gale po metų jis jai pasakė:
-Taip. Pabandome. Žiūrėsime, kas iš to išeis.
Juos įsupo pirmosios meilės žavesys. Mergaitė išmokė mano sūnų vertinti klasikinę muziką, teatrą. Dalijosi tiek džiaugsmais, tiek ir liūdesiu. Ana gimė pagrandukas vaikas. Jos giminėje visi suskubo vienas po kito mirti. Tad Julius išlydėjo anapilin nemažai Anos giminaičių. Tuo metu jis studijavo koledže informatiką. Tai įspūdingiausi Juliaus gyvenimo metai: pirmas bučinys, pirma meilės naktis, pirmos atostogos drauge su mylimąja kempinge. Jam atrodė, jog visas pasaulis guli po jo kojomis.
Kartą grįžo namo su Ana ir jos tėčiu.
-Mama, išsikraustau į didmiestį. Ten platesnės galimybės. Miestelio tylus gyvenimėlis ne man. Čia bažnyčių daugiau nei parduotuvių ar koncertų salių.
-Kur tu gyvensi? Kada išsikraustai?
-Dabar. Anos tėvas atvažiavo man padėti persikraustyti.
-Sūneli, visų pirma reikia pasitarti su manim, prieš priimant rimtą sprendimą, - nejuokais supykau tiek ant Juliaus, tiek ant mergaitės tėvo.
Kokią teisę turėjo svetimas žmogus be motinos leidimo įsikišti į mano sūnaus gyvenimą? Juk Juliui tik ką suėjo 18 metų. Jis tarsi neapsiplunksnavęs gulbinas, o jau nori lizdą palikti.
-Išsinuomavau kambarį miesto centre. Anos tėtė rado man porą valandų per dieną darbo supermarketo sandėlyje, - džiūgavo Julius.
Anos tėvui griežtai pareiškiau:
-Paprasysiu jūsų neskolinti mano sūnui pinigų, nes jis jų neturės kaip grąžinti. Aš nežadu jo skolų padengti. Manau jūs mane gerai supratote? Sutariame?
-Ok. Sutariame, - pažadėjo man visiškai svetimas vyras.
Tačiau mergaitės tėvas nesilaikė mūsų žodinio susitarimo. Jis surašė didžiulį sarašą, kiek pinigų jam skolingas mano sūnus. Julius negalėjo grąžinti. Juk gyveno tik iš studento pašalpos ir kelių eurų per dieną supermarkete. Jo pajamos mažesnės nei minimumas pragyvenimui. Ypač nusivyliau negarbingu Anos tėvo poelgiu.
Pirmą kartą likau gyventi vienui viena. Tad nusipirkau Jorkšyro Terjero veislės keturkojį bičiulį Riką. Kiekvieną savaitgalį, kur buvus kur nebuvus, išdygdavau prie sūnaus durų. Jam sunkiai sekėsi gamintis sau maistą, skalbtis drabužius, tvarkytis virtuvę ir savo kambarį. Tad padėjau jam tapti savarankišku. Pasirodė laisvė ne tokia jau saldi kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Vos sukrapštydavo pinigų ant maisto, ant autobuso kortelės. Todėl į darbą ir atgal porą kilometrų eidavo pėsčiomis. Greitai paaiškėjo, jog Ana išlepusi isterikė. Kiekvienas jos noras tuoj pat turėjo žūt būt išpildytas. Kitu atveju namų stogas kilnojosi nuo jos isterijos. Po metų Juliui trūko kantrybė ir padėjo tašką jų meilės istorijoje.
Sūnų palaikiau:
-Šaunuolis, kad apsisprendei ir išsiskyrei su Anna. Ji ne tau.
-Taip. Atsibodo. Turiu kitų planų ir svajonių. Mama, radau per internetą grupę, kur galėčiau groti bosine gitara. Tiesa gretimame priemiestyje.
-Nuostabu! Tai bent naujiena! Kada audicija?
-Rytoj. Norėtum palaikyti man kompaniją?
-Žinoma!
Vėjuotą, lietingą lapkričio vakarą, kai sutemos gaubė Olandiją, ir rovė skėčius iš rankų, su gitara ir stiprintuvu traukiniu nusibeldėme pas grupės vadovą Valterį.
Kai Julius užgrojo, sienos virpėjo nuo decibelų, ritmas kvietė šokti.
-Juliau, tu talentingas muzikantas. Groji geriau nei galėjau tikėtis. Sveikas įsiliejęs į mūsų grupės gyvenimą. Mes repetuojame ketvirtadieniais vakare iki 22 valandos.
Julius tuo metu uždirbdavo nedaug. Tad į priemiestį į repeticijas sūnus leidosi į kelionę pėščiomis 10 kilometrų su gitara ant kupros. O prieš vidurnaktį pėdino vėl dešimtį kilometrų pėsčiomis namo. Jeigu sūnus ką nors norėdavo pasiekti, galėjo eiti ir per ugnį ir per vandenį į tikslą. Niekas negalėjo jo sustabdyti. Julius su Valteriu kūrė muziką, o angliškus tekstus dainavo pats grupės vadovas. Viso penki vaikinai grojo roko grupėje. Vienas iš jų kinietis gitaristas. Kas mėnesį koncertuodavo Pop muzikos akademijoje. Ten  talentingos grupės galėjo pasireikšti, koncertuojant publikai. Kiekvieną koncertą palaikiau jų grupę. Julius scenoje siautėjo su bosine gitara įsijautęs į ritmą, į muzikos dvasią. Didžiavausi sūnumi, juk jis pasiekė savo tikslą. O scenoje žavingai kerintis su gitara, kurią priversdavo virpinti orą ir publikos širdis.