Rašyk
Eilės (69430)
Fantastika (2096)
Esė (1671)
Proza (10081)
Vaikams (2388)
Slam (55)
English (1053)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 33 (7)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

Nebėr doros už tvoros

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


[    Buvo gerokai po Visų Šventų, po Vėlinių. Danguje dar švietė Šaulio žvaigždynas, tačiau gyvenome Naujųjų laukimu. Su Vidiniu tai darėme, atvertę 2019 metų ruošiamo kalendoriaus sausio mėnesio kelių dienų tekstus, būtent: 1, 5, 15 ir 29. Truputį kvaila, juolab, kad anų metų kalendorius neparengtas, tik tie keli užrašai, žymėję mums reikšmingas datas, kurias atvertėme dar nesulaukę Ožiaragio. Tačiau bjauriausia, kad priartėję prie pat 2018 – jų ir truputį geriau apsidairę supratome, kad pasiliekame be matų kalendoriaus. Tai buvo neįtikėtina. Greitos dienos, kai jos praeina. Jau ir Motiejaus vyturėlis į 2018 –jų dangų susiruošė pakilti, o dar vis negebėjau save įtikinti, kad taip galėję nutikti, juolab, kad ir Vidinis neatitrūkęs, vis šalia, pasakytum, vienoje karietoje. Eiti į turgų nebuvo vėlu – kalendorių daug, pasirinkimas  nemenkas, tačiau irgi suvokta, kad į parduotuves neateisime, kalendoriaus – kad ir geriausio – nepirksime. Nemenkai padirbėta, nemažai  pasirūpinta, kol pagaliau mums priimtinas kalendorius atsirado būti...
  Atsirado būti?
  Na taip, atsirado būti. Ir Vidinis, ir aš, puikiai jį žinojome, daug kartų kilnojome ir džiaugėmės būsima pajauta, kai sutikę Kandžių, paduosime jam savo kūrinį, džiugiai tardami:
  – O čia tau, Kandžiau. Savos gamybos. Sveikiname sugrįžusį su Naujaisiais Šuns metais.
  Su Vidiniu buvome net įtikėję, kad ten, kur bus mūsų parengtas kalendorius tuščios  vietos nebus. Jis telks žmogų ateiti pas žmogų, vers permąstyti, pertvarkyti žinomus dalykus ir viešai  ar – ne, asmeniškai  pasirašyti po liudijimu: Geriausias šuns draugas – Žmogus. Asmeniškai aš jam - taip pat.
  Buvo smagu jausti, atsipalaiduoti manant, kad darbas padarytas ir tereikia  laukti vilčių išsipildymo ir...  ir še tau, bobut, devintinės arba  kam teks, kam neteks, o tam vilkui  beuodegiui...
  Kas atsitiko, kad ir Vidinis nesugebėjo savęs sustyguoti, kad patikėtų tuo, kas akivaizdu.
  Betgi  būta blogiau, – savyje raminau
  Taip, taip, būta ir blogiau, – tuo pat metu guodėsi ir Vidinis.
  Atrodė, dar raidė, dar kita ir jau iš kalendoriaus pasisveikinsim:
  – Labas, Kandžiau. Štai mudu ir vėl kartu. Ar tu supranti ką reiškia vėl būti kartu?
    O iš  kalendoriaus kriuktelėjo... Kiaulė

              Sausis, 2019
              Saulė teka 07: 42, leidžiasi 15: 02
              Delčia, 25 mėnulio diena
 
  Aiškiai, suprantamai, nepaliekat vietos abejonei. Tačiau vis tiek negalima  buvo patikėti.
  – Kiaulė?
    O varduvininkė Arvaida pamokamai, bet pagiežingai ir pamokamai.
  – Ka – ra – lie– nė Kiaulė, valdovė, ponai.
  –  Taip, taip,  karalienė,  valdonė – atsiliepė Vidinis Arvaidai, o  pats, nykščiu uždengęs 2019 metų datą vėlgi:
  – Sarmata bus net susitikus pasisveikinti. Kaip čia taip, Pranuci? Laukėme Kandžiaus sugrįžtančio su Šuns metais, o matai kaip. Net ir be savo kalendoriaus. Nors bėk, dink, slėpkis Amnezijos užantyje, – nesmagiai jautėsi Vidinis ir klausė Aukščiausiąjį: – Dieve, kur būni, kai labiausiai reikalingas?
  – Nedrįsčiau atsižadėti, kad gal jis yra su mumis ir būtent toks... labiausiai reikalingas, – bandžiau ir pats ramintis, ir bičiuliui tokią paslaugą  teikti. 
  – Ne vieta čia ir ne laikas kalbėti, kas į galvą įšoka. Aš irgi turėjau jį ant  savo liežuvio, kai raginau neuždelsti kalendoriaus rengimą. „Geriau anksčiau,  Pranuci, negu vėliau“. Prisimeni?  Netingėjau raginti, o dabar... Nagi pats matai, kaip „dabar“.
 
  Toks Vidinio raginimas nebuvo pagyrimų vertas proto proveržis, tačiau ir jis rodė į protingą žmogų, suprantantį, kad diena iš dienos  mums laiko  mažės ir mažės. Ne tik todėl, kad padaugės jo sąnaudos net,  atrodytų, ir su menku darbeliu pasikrutinti – kelnėms  užsimauti, batams apsiausti, veidui  nusiprausti, o prie sudėtingesnių  darbų ir protas neleis ateiti. Apdairiai neužmiršo Vidinis, kad su artėjančiais Naujaisiais artinosi ir jubiliejai, į kuriuos neįmanoma numoti ranka, tarus: et, te užsimiršta jie. Ir nesmagiausia laukti savo 80 metų sukakties. Tačiau kam ją parduosi? Imtų kas dykai, irgi mielai atiduotum. Tokių neatsiranda. Tačiau mudviejų su Vidiniu lemtyje šis, mūsų aplinkoje vadinamas AUKSINIU žmogaus gyvenimo jubiliejumi, turi nemenką išskirtinumą: jis mudviejų nepančioja. Priešingai, jis įsakmiai paliepia (ar stumteli), kaupiant jėgas, telktis į vienetą ir tai, kas dar galima padaryti, daryti ČIA, nepaisant kur būtume – traukinyje, karietoje, kosmose – ir daryt DABAR, nedelsiant, nelaukiant rytojaus, kuris gali (ir turi teisę) pas mudu neateiti. Tačiau rūpestis kalendoriumi  dėl to nemenko. Tikėjo  juo, būsiančiu, ir protingai žinojo, kad ne sarmata,  jeigu nepavyktų jo pamatyti padovanotą Kandžiui.
  Gyviau išliko atmintyje, sakyčiau, vertas viešumos ir toks vaizdelis.

  – Neleiski, dangau, kad pasiliksime be „Lietuvio kalendoriaus“, po, matyt, nesmagių pamąstymų, nedrąsaus, susigūžusio žmogaus balsu pasakė Vidinis, bet po minutės išsitiesė, išsitempė: – O ne! Taip negali būti, taip nebus, – kaip tada įsimenu Vidinio žodžius ir girdžiu, kaip klausė: – Ar žinai, Pranuci, ką reiškia laukti rytojaus ir manyti, kad jis bus geresnis? Ar žinai? – dar paklausė ir pats atsakė: – Tai reiškia, Pranuci, laukti išsikvepiančio savęs.
  – Tik dabar tai sužinojai? Kažin, ar nepavėlavom?
  – Kaip čia taip? Kur mudu tiek metų buvome? Kur bastėmės? O jeigu kažkur ir buvome, kuo tai galime paliudyti? – it negirdėjo manęs Vidinis, bet šie dalykai rūpėjo ir man.
  – Kažkur tikriausiai buvome. O kur? Reikėtų atsiminti, betgi pats žinai, kaip su tą atmintimi. Ponia Amnezija savo darbą padarė taip, kad, regis, tik pagirti ją reikia. Taip ir padaryčiau, pagirčiau, bet liežuvis neklauso.
  – Iš tiesų manai, kad šūŪ... esame? Jau? – sukluso, bet tuojau ir vėl ryžtingai: – Ne, ne! Mes dar žiesimės, dar lipdysimės, būsime kaip molis. Kartu, Pranuci. Kartu lipdysime, kartu būsime ir kalendorių atversime. Būtent tą, apie kurį nemenkai pakalbėta, tačiau dėl to jis neatsirado nei toks, kokį suprantu aš, nei toks, į kokį tu rodai.
  Taip išgirsti iš Vidinio nesitikėta, kadangi iki tol jis atkakliai atsisakydavo veltis į bet kokį mudviejų bendrą darbą – ar tai būtų poezijos, ar prozos kūrinėlis, ar dar kas. Ir šit išgirdau, kad atsiminė ir prakalbo apie sumanymą pabandyti išleisti kalendorių, turintį pretenziją taip juo pagerbti Danutės Balsytės leisto „Lietuvio kalendoriaus“ tradiciją. Vidinis it ne tas, it jį kažkas sparčiai keitė, kad nori nenori, o prisimeni Salomėjos Nėries:

iš kur mergaitei tiek drąsos,
tiek valios geležinės...

  Ir darėsi net piktas pajautęs, kad mintyse maketuojamą metskaitlį kratausi įvardinti „Lietuvio kalendoriumi“.
  – Kodėl, Pranuci? Kodėl?
  – Todėl, Vidini, kad mums geriau apsieiti be tokio įvardijimo. Kita vertus, tai netgi ne joks darbas Tai apsisprendimo reikalas. Minutės reikalas, – pasakiau ir padaviau jam siūlomo kalendoriaus lapo (su raštais ant jo) maketą.

1
PIRMADIENIS

Arvaida Mečys

BE VĖJO plevėsuoji man.
Ir audeklai ne taip svarbu –
svarbiausia spalvos.
Na taip, šiandieną Vėliavos diena,
bet... o! Trispalve,
maištauja mintys galvoje –
iškelti vėliavą lengviau,
negu iškėlus ją laikyti
(Ir neatrodo, kad ir Gedimino kalnas
nuovargyje būtų išimtis).

Dairaus po smegenis toli.
Didžius peizažus užmarštis marina,
Manau, atėjo laikas,
Įmūryti į savo delną
nedidelį fragmentą
nelyg kryželį Lietuvos,
nelyg Šv. Onos bažnyčią –
su Vilnele, su Vilija, su kalnu,
su pilimi ir vėliava virš jos, aukštos,
kad visuomet arčiausiai prie širdies,
kad visuomet aukščiau už paukščių skrydį

Vidini, aš girdžiu tave.
Žinau: mane tu – irgi.
Gal nemanykime, kad tik karūnose
jėga susispiečia, kaip aviliuose bitės
Napoleonas  į Paryžių
be Šv. Onos bažnyčios grįžo
ir bokštas Eifelio –  taip pat ne jo iškeltas...
______________-----------------
Ožiaragis (12. 22-01. 20) – Šuo – 01 / 01

  Vidinis, nė žodelio neprataręs, žiūrinėjo jam paduotą maketo projektą, bet neuždelsęs atsiduso ir veptelėjo:   
  – Taigis, taigis, anot Žemaitės Vingių Jono. Taigis, taigis,  Pranuci. Tai turbūt ne didžiausia bėda. Te Jonu su Katre žemaičiai pasirūpina.  Niekada negalvojau, kaip atsitiko, kad Sausio 1 dienos lapelyje užsilikę  tik du varduvininkai. Kur dingsta, tarkim, Eufrozina? Ir bendrai...
  – Pasilikę tiek, kiek buvo – Arvaidas su Arvaide ir Mečys su  Mečislova. Taip ir kitur, po visą ruošinį varduvininkai palikti būti pagal Danutės Balsytės  2000 metų „Lietuvio kalendoriaus“ nuorodas.  Antraip negalima.  Iš ten  jie paimti  į ugnį ir  pelenus. Tokia  atmintimi nespekuliuojama.
  Mano tokiai šnektai argumentų nereikėję. Būtent jis, Vidinis, priminė, kad karietoje turėjome „Lietuvio kalendorių“. Vėlgi buvo smagu atsiminti, kad karieta ir kalendorius, kaip susitarę atsirado Zodiako įvardintais Šuns (1994) metais. Nebuvo dienos, kad apsieitume nesusitikę  bent  po kelis  kartus. Netgi sužinoję, kad Balsytė neretai į kalendorių parodo, kaip almanachą, jis mums reiškė tik kalendorių ir tai nebuvo mažai. Nebuvo poreikio dar kažkaip su kažkuo jį kergti, kitaip matyti ir suprasti, kol vienąkart akyse  pliūptelėjo ugnis ir  pradėjo kristi  pelenei.
  – Degam gi, vežėjau, karieta dega – į pasostę įšoko nepažįstamas keleivis. Ar girdi, ką tau sakau – degam...
  Šis vaizdas atsimena visą laiką, tačiau dažniau  dėl priežasties, kad ir tuokart nesužinojau, jog „nepažįstamasis“ yra persirengėlis, yra  Šklėrių  Bladukas. Šklėrių sodžiuje su juo gyvenome vienkiemiuose kaip kaimynai, bet karietoje, kuomet jis užsiėmęs profesija, jos studijomis, Bladukas  buvo tolimas ir nepažįstamas.
  Nedegė ir karieta. Degė „Lietuvio kalendorius“. Ir tai truko ilgai. Danute Balsytė taip prisimena:
  „Dvejus metus (2000 – 2001), aš ir mano knyga buvome „teisiami“, nesilaikant procedūros... „Lietuvio kalendorius“ yra vienintelė Lietuvos istorijoje nuteista ir sudeginta knyga“.
  Mums šie  dalykai rūpėjo. Priminti, juolab rodyti pirštais nereikėjo. Tačiau išaušo metas, kai pertvarkyti, kitaip sudėlioti darbus jau nebuvo  laiko. Vidinis, gražindamas Sausio 1 dienos lapelio maketą, irgi sušneko apie reikalus, kurie jau rankose:
  – Kažką taisinėti gal ir laiko nėra. Sako, akmuo irgi kruta. Tačiau jeigu taip, tai tik viena kryptimi. Supranti?  Viena. Vertikaliai giliau į žemę.
  – Tokiai dienai akmenys netinka. Lapelyje –  Vėliavos diena. Manau, kad ją dar galima  kažkiek kilstelėti aukščiau. Pavyks nepavyks, bet pabandyti ne nuodėmė.
  – Bandyk taip, kad pavyktų, – palinkėjo Vidinis, –  jam buvo smagiau iškalbėti, kad, girdi: tiesą pasakius, nekaip suvokiu, kodėl nenori jį, Pranuci, pavadinti „Lietuvio kalendoriumi“. Juolab, kad be panašumo į jį neapsieinam. Dažnai dubliuojam. Kaip man neaiškink, vis dėlto meistraujam prototipą, kad ir, tarkim, „Karietos kalendoriumi “ įvardindami.
  – Beje, karieta yra keliavusi ir Danutė Balsytė.
  – Garai. Kelk, Pranuci, aukščiau vėliavą, kad matytųsi:

Net ir tada,
kai dar manęs nedaug,
o tėvas pro kalėjimų grotas
ir Vilniuje, ir Gardine
į Lietuvą kaip Dievą ėjo,
vis pakelėm paglostydamas
nokstančius rugius,
o kad į gimtą kraštą pasiliktų panašus,
tai prakaituotą veidą prausė smėliu.

Gera tu man, o Trispalve, gera,
ir skaudanti, kaip Lietuvos buvimas
ties nebūtim, ties praraja.

  – Ačiū, Vidini. Žinojau, kad padėsi, – pašaukiau jam į Savęsp.
  – Nebent  tik  užuomina – atsiliepė, tačiau  dėl taip popieriuje aukščiau pakeltos  vėliavos ginčų nebuvo. Netgi pamaniau, kad  pačiam sau reikia paakcentuoti, jog vėliavos atsiranda ir suplevėsuoja anksčiau, negu jas matome iškeliančias joms skirtose  vietose. Ne išimtis ir Gedimino kalno pilies trispalvė. Žiūrėjau į savo taip iškeltą vėliavą ir džiaugiausi, kad yra galimybė ateiti prie jos ir  pabūti kartu su visa Lietuva.
  Dabar gi prie šito vaizdo pridedu ir Vidinio nykščiu užspaustą 2019 metų datą. Kartu su kalendoriaus parašu:
  Nebėr doros už tvoros
  Ožiaragis (12. 22-01. 20) – Kiaulė – 1 / 01
2018-02-04 23:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-06 18:57
Erla
Geras posakis ,,Nebėr doros už tvoros''.
Raštingas tekstas. Autorius įdėjo darbo.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-05 15:42
Luiza Šarlotė
Puikiai  5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-05 15:12
Juozas Staputis
Kaip visados šiltai ir nuoširdžiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-05 13:06
bebesėlis
Tai, kaip supratau, Kadžiuko jau nebėr gyvųjų tarpe.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-05 11:25
Violeta_Ferdinan
5+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą