Patetika

Atmiešk mano kraują kai geliantis įsčių vanduo
po yrančią akį per nėrinius sniego nubėgo
ir rūką iškvėpęs pats kvapą dabar atiduok
užmigo sargybinis aš nužudysiu jo miegą

o jei iš tiesų tai ir pats dar bijausi šviesos
aštrios tarsi skalpelis riksmas ir cezario pjūvis
juk rytas padegęs namus ties namais nesustos
žiūrėk visas miestas pavirs pelenais kaip nebuvęs

Ninevijos moterys aušrai užsiuvo akis
patetiškai skamba tačiau tu jauti šitą žaizdą
belieka spėlioti ar plėsis toliau ar užgis
ar šičia dar reikia man žodžių kuriais buvo žaista

tarytum šachmatais palietęs figūrą turi
ja eit būtinai – ko bandai atitraukt savo ranką
bebalsi giedotojau miesto beginkli kary
atmiešk mano kraują tulžim

įsčių vandenys senka