norėčiau gyventi kriauklėje ne sraigės savo gyvenimą
praeiti be pėdsakų tikrinti aidu be pripažinimo ir dėkingumo
be sintetinių priekaištų tikra ramu ir dangus turkio spalvos
ir jūra į viršų šokanti gaudyčiau ją fontanais oro duše
savo uodega plakčiausi švari nuo bet kokio garso
perplaukiu upę ir jūrą lengvai per save permetu kalnus
atrodo įmanoma išgyventi palikus už nugaros pakrantes
veidrodinius prisitaikymų cunamius kai prieš akis didelės kriauklės
jų daug turbūt tai tikra laisvė bandau susirinkti save kitaip
išmokti suprast salos kalbėjimą
ir viskas iš naujo laksto žirafos mažos švelnios meškos laižo rankas
išsirenku kriauklę ir gyvenu amžių o kai išeinu atsigerti vėl pasitinka
jūra į viršų šokanti galvoju tai jau buvo plaukų auksavilnių šukavimas
ir monotonija tyliai užmigdanti žudanti savo perteklium
tik akimirksnį savo gyvybe nudiegia aivazovskiškos bangos
pabandžiusi tai išgyvent nebenoriu skaityti vienatvės
trūksta veidrodžio balso užstrigusio lifto viršus tėra valties dugnas
žvelgiant žuvies akimi tavo akys ateivio ar nekantrios kaimynės it plekšnės
rėkiančios orlaidės žiaunomis dėl springstančio dumblių tosterio
laukiu kai prakalbėsi bet tavo burna pilna jūros žolių
lieti mano plaukus turėčiau tikėt kad pažįsti mane kad skaitai
mano plaukmenis nepriekaištingai tik nyksta akimirksniu menamos tiesos
nykstantys ratai vandens viršuje kaip kvėpavimas
tavo žuviško lipnumo prie akvariumo sienos ir aš pašėlusiai laukiu
kai sudužus stiklui išbėgsi kartu su fosilijom
miesto upė pakilus tik mašinėlės kalenimas išplėšia iš dabarties suvokimo
kad to niekada nebus nei palėpės kaip plaukiančio namo
nei mašinėlės ranka praplaukiančių raštų tik orlaidžių šukos per skruostus
kaip aštrios briaunos kriauklės kalėjimo grįžus į krantą
išgyventi laisvę bangomūšos spindesiu o gal sofitais nušviestoje saloje