taros priėmėjas

pakanka retkarčiais
kyštelti galvą
laukan
kad įsitikintų –
nieko už durų
naujo:
šiukšlių nėra
niekas nesumanė numirti
bičiulis nesirodo
vien tik šlapdriba
dirba kilnų darbą –
skiedžia sutirštėjusį
širdies juodulį

po to vėl
palinksta atsitiesia pastumdo maišus
o rankos
rūšiuoja ir rūšiuoja
gyvenimus

greta ant sienos
tviska atvirukas –
nuo giminaičio kurs šiaurės šaly
statybose
ir bando vilioti jį ten
didžiuliais skaičiais

bet jam nė motais:
čia kur kas mieliau
spėlioti žmonių būdą
amžių
lytį
gėlą
nuobodį
pradžią ir pabaigą –
pagal tai kiek
ir kokių butelių
sukrenta taromato tunelin
(kurio gale
užtikrinta šviesa
ir seno alaus kvapas)
pagal butelių
metimo dažnį
smarkumą
ir įniršį

žinoma
spėlioti lengviau kai anapus
yra garsų:
pokalbis su žmogumi
pokalbis su nežinoma būtybe
keiksmai
šniurkščiojimas
arba ta ypatinga
radioaktyvioji tyla
kurios vardas
“man jau vis vien”

pasitaiko – netikėti
taros deriniai
išmuša priėmėją iš vėžių
tuomet išlenda trumpam
pasižvalgyti – – –

išnaudoti tikrąsias
akcijas ir nuolaidas
nepavaldžias skaičiams
tvyrančias ore
kurių nelemta aptikti
zujantiems
sotiesiems