Krypties

išdraikytais pėdsakais
pievomis
suvertais aguonų karoliais
pilnomis rieškučiomis šypsenų
sodriai
garsiai
tikrai kvėpuojant

virš tranšėjų
ištiesus nugarą
kur lentynose verda nuodėmės
papelyjusios
gal net ne nuosavos
pagyvenusiam ilgesiui
beldžiant
pavėluotais šuoliais
į pragarmę
koja kojon nespėjus su giluma

atsiklaupus
kikiliams meldžiant
šviečiant vėtrungėms
padabintom
įsiterpus į
didįjį
svorį
eiti
ten
kur
atgal
tik
nenorom