sėdim virtuvėj po barnio
kiekvieno aižėjam
po oda, po skaidriu lako sluoksniu
kaip puodeliai pažyram grindimis,
po to gailimės, lipdom viens kitą kuo dailiau,
bet manyje visada trūksta detalės
nepaisant to - apsuki nuodauža
į nematomą pusę
ir geri kvapiosios ferulos
arbatą.
--
sakau, nebudėk prie manęs,
juk nieko nejaučiu, kai miegu -
tik tuščias kevalas
po galingu avokadmedžiu,
po šaknimis kaip tavo dantų
gelminis maudulys skylu
į mikro daleles, kylu
kapiliarais į kiekvieno
viršūninio lapelio galiuką,
begale pirštų glostau
dangaus skruostus
virpu, šnaru, šnabždu.
--
sugaudai kosmines daleles
pildai jomis mano (į) trūkumus
keiki ir ašaroji, matydamas:
kuo daugiau pildai, tuo
tobulai mažiau manęs lieka
čia.
laikykite tai pamišimu,tiesiog sukrėčiau žodžius iš užpraėjusios nakties nei sapno nei būdravimo.
truputį pamėginau gražinti ir suformuluoti kažką, bet gavosi nelabai turbūt, tiesiog daugiau išliejau jausmą
o pabaigos žodis nėra jokia klaida. tai tobula vibracija mano galvoje ir apskritai po oda, pratisas nesibaigiantis O ir lėtai užsibaigiantis mmm
iš tiesų netinkamas žodis yra varpas savo forma turbūt labiau tinktų būm bet tai joks ne dzindzilin :]]]]]
sakau, nebudėk prie manęs,
juk nieko nejaučiu, kai miegu -
tik tuščias kevalas
po galingu avokadmedžiu,
ale ne, sėdi virtuvėje, kaip po barnio,
eiži po oda, tarsi po skaidriu lako sluoksniu
kaip puodelio šukė žyru grindimis
oooommm
ir uždaudžiu varpu ;O)
skilimų punktyrus
suspaudžiu
beprotiška jėga
(ir akyse regis lyg manija)
karštis ir tikslumas
ir karštis
oranžiniai lavos upeliai
nubėga nekaltomis blauzdomis
ir bąla šąla ir gęsta
kaskart
apkabindamas
vis rečiau dūstu.