Rožė

Ištrauka. 11
−Na dabar ramiai  išgersim arbatos, − į kambarį su barškančiu padėklu atskuba Erikas. Padėjęs ant stalo servizą, arbatinį, lėkštę pyrago stabteli, persižegnoja.
−Daugiau tau, vaikeli, kaip arbatos ir pyrago pradžiai neduosiu. Išsibadėjus po truputį pratinsimės prie valgio.
−Aš ir nenoriu valgyt,  kunige, − sofos kamputy susirietus į kamuoliuką silpnučiu balseliu atsako Roza.
Pakviesta prie stalo mergaitė drebančiom rankom kelia prie lūpų lengvą porceliano puodelį.  Rozai rodos, kad arbatą geria savo namuose,  jeigu ne tas čiobrelių  kvapas pasklidęs kambary. Mergaitės atminty iškyla lenktais stiklais raudonmedžio bufietas, iš kurio mama traukia baltai mėlynus olandiško porceliano puodelius ir arbatinyje užpliko ceilonišką arbatą. Kvapas namuose  visai kitoks – istorinių ginklų, aliejiniais dažais tapytų paveikslų, įvairių senovinių daikčiukų, kurių kiekvienas skleidė savo nepakartojamą aromatą. Tarp visų tų kvapų Roza galėdavo išskirt ir pinigų kvapą, dvelkiantį nuo tėvo, kai jis nusileisdavo pietaut iš antram aukšte įsikūrusio banko...
Ilgom, jos išmierai netinkančių marškinių rankovėm, mergaitė šluostos ašaras. Erikas uždeda jai ant galvos ranką. Rozai rodos, kad kunigas mintyse meldžiasi.
−Jei jau Eriko Dievas mane išgelbėjo,  tai gal blogieji velniai mūsų nenušaus, − drąsinas mergaitė pirmąkart  po žiaurių sukrėtimų dėdama į burną gabaliuką baltos duonos.
  Perklojęs Rožei patalą kamaroje, Erikas nueina ilsėtis į savo mėgstamą oazę – darbo kambarį. Po audringos  nakties ir įtampos užmiega kaip negyvas. Dievas dovanojo kunigui ramų miegą, kad pailsėjęs vyras galėtų sutikt ir įveikt naujus išbandymus. Rytą jis randa Rožę paplūdusią prakaitu, degančia galva, tankiai mušančiu pulsu.
−Be daktaro neapsieis, − nusimena Erikas. − Kokio čia daktaro, −susigriebia.
−Bent penicilino. Bet ir to be recepto neduos. Niekur nedingsi, reikia lėkt pas Vaitaitį.
Erikas pagirdo mergaitę arbata ir išskuba į buvusią Rozos vaistinę, kurios oficinoj daktaro kabinetą įsirengė Augis Vaitaitis.
−Kad tik nepasimirtų, ne vaiko pečiam tokie išbandymai. Dieve, vėl prašau, padėk, − eidamas pro bažnyčią maldauja Erikas.
Doktor herr August Vaitaitis –aikštės gale ant Rozos mūriuko iš tolo šviečia nauja iškaba.  Priešais pat komendantūrą. Erikas timpteli varinį varpelį raižyto ąžuolo durų dešinėj. Netrukus tarpdury pasirodo miestiškos išvaizdos, baltu chalatu ir skarele daili nematyta panelė.
−Gera diena ponas. Kaip apie jus pranešti daktarui?
− Gera diena, panele. Praneškite, kad evangelikų liuteronų kunigas. Erikas.
Netrukus mergina šypsodamasi grįžta:
−Prašom, ponas kunige. Daktaras jus priims.
Erikui suvirpa širdis žengiant per Rozos namų slenkstį. Oficinoj viskas pasikeitę, medinės vaistų spintos perstumdytos. Pačiam vidury dantisto krėslas apipančiotas elektros šniūrais, prie jo metalinis staliukas su stikliniu viršum, o šalia lango didelis metalinis stalas nukrautas popieriais.
−Ant žemės keli čemodanai, ir ceratinės dėžės su Raudonojo kryžiaus ženklais. Palei iš vaistų spintos padarytą pertvarą – odinė kušetė.
−Kokios bėdos, ponas kunige, −šypsodamasis išskėstom rankom Eriką pasitinka apvalutis Vaitaitis.
−Perprašom už netvarką. Dar tik kuriamės, − primena su kaltės gaidele balse.
Prie durų vos ne kariška laikysena stovi dailioji panelė. Erikas nuryja gerkle bekylantį gumulą:
−Apsirgau ponas daktare, prastai jaučiuos, kosčiu.  Ar galit išrašyt penicilino?
−Nekaip atrodot, − skvarbiai tyrinėdamas  kunigo veidą patvirtina Vaitaitis.
−Prašom ant kušetės. Paklausysiu plaučius.
Vaitaitis dėlioja triūbelę prie Eriko nugaros, krūtinės, įdėmiai klauso.
−Ne labai geri reikalai, ponas kunige. Karkaliukai, šlamesiukai, − žiūrėdamas besikeliančiam Erikui į akis dėsto Vaitaitis ir paklausia:
−Atsiųsiu jums į namus seselę Gerdą, kad suleistų vaistus?
−Ar tikrai man tie šlamesiai, ar  Vaitaitis nesupranta, − mąsto Erikas nustebintas daktaro diagnozės, o garsiai taria:
−Ponas daktare, kam varginti panelę, jums ir taip darbų netrūksta. Puikiausiai vaistus galiu susileist pats. Turiu namuose špricus.
−Kunige, jūs tiesiog nuostabus žmogus, viską mokat, − neatsižavi Vaitaitis rašydamas receptą.
−Recepčiukas penicilinui. Vaistus kolei kas aš pardavinėju, bet receptą turiu pasilikt prie tamstos medicininės kortos. Jei kas negerai, iš karto kvieskit, atsiųskit tarnaitę arba užeikit.
−Dėkui, daktare. Sudiev, −atsisveikina Erikas padėdamas ant stalo pluoštelį markių ir pasiimdamas dėžutę ampulių.
−Nieko nesuprantu. Arba Vaitaitis nieko nesupranta arba supranta per daug, − daktaro elgesys kelia  abejones,  neduoda ramybės skubančiam į parapijos namus kunigui.
−Ar gali būt, kad aš sergu? Gal. Savijauta ne iš gerųjų. Bet čia daugiau nerviškai, − nusprendžia Erikas rakindamas duris.
  Užvirinęs špricus  suleidžia veik be sąmonės gulinčiai Rožei peniciliną...
... Roza sėdi už stalo prie kampe sukrautų paveikslų. Prieš ją ant sienos − mylimiausias paveikslas – tamsiam fone šviesos nutviekstas mergaitės veidas,  skaisti oda kaip gyva. Jei nesuskylinėjusi drobė, pamanytum, kad nuo sienos į Rozą žvelgia gyva jos vienmetė. Tikri rodosi ir suknelės nėriniai, nutapyti pačiu ploniausiu menininko teptuku. Prieš save abiem rankytėm mergaitė laiko baltos rožės žiedą. Gėlės kotas nusėtas aštriais spygliais, švelnūs pirštukai suėmę žalius lapus, kotą, liečias prie spyglių, bet jų nekliudo. Roza  paišeliu  užsibrėžia paveikslo kontūrus savo piešimo sąsiuvinyje. Ji nori nupaišyti paveikslą kaip Flygelio fotografiją, juodai baltą. Kad greičiau padengtų foną, mergaitė paima anglies paišelį. Roza vis stipriau štrichuoja popierių, juodai užštrichuoja ne tik foną, bet ir mergaitę su rože, pačią save, stalą, sienas. Šrichuoja  spausdama angliuką, kol ilgi brūkšniai pasiglemžia šviesą. Tamsoje Roza, paveikslo mergaitė, kambarys, krenta į juodą duobę, ant jų virsta kampe sukrauti paveikslai, visą virsmą trypia aulinių batų padai, vienas iš jų, vinim pakaustytas užmina mergaitės ranką, Roza kenčia nuo skausmo ir dūsta:
−Oro, oroǃ−kaip sprendžina  atšoka  nuo šlapios pagalvės mergaitės galva.
−Ačiū Dievui, atsigavai, − sugrįžusią iš kliedesio pasitinka raminantis kunigo Eriko balsas.
−Atnešiu atsigert.
Nuėjęs virtuvėn, per langą  jis pastebi alėja atskubančią Marcelę.