Sparnas

pėdom tvinksinčiom
ne savam
grindiny
įaugusi.
mosuodama
vienu sparnu
į svetimą,
nepriaukintą dangų.
kitu
nebepakeldama
iš ilgesio
nublukusios
širdies.
sočioj tremty,
patogiai įsitaisius
kai nematyti
nuospaudų
per makijažą.
rūkydama
džiaugsmus
ir nuodėmes
vilties ieškodama
visur
pakampėmis...
garsai
išklysta tarsi aidas.
- nereikalinga
jau
nei Ten,
nei čia.
nepraryta
gal tik
palaidota
po keltų kryžiumi,
šviesaus akmens





.