lobynas

Nuslysta žvilgsnis praeities lobynais,
sustoja ties akimirkom brangiom,
kada myluoju vakarais vėlyvais
mintis, atklydusias iš niekur. Prabėgom

paglostau plaukus žavesiui vaikystės –
ji laumžirgiu praskrido mėlynom lankom,
jaunystė tarsi stirna nuliuoksėjo,
branda iš paskos bėga paskubom...

Be priekaištų palydžiu tai, kas buvo,
su padėka priimsiu, kas dar bus –
tik laikas suteikia jausmams sodrumo
tarsi Pigmalionas, tobulinęs mus...
                        ----------
... kaip greitai temsta. Vėl švininės dienos
pilkom rūkų drobulėm užgulė mintis...
Klajosiu atmintim be pakeleivio, vienas,
kol nerimas tarsi našlaitis miglose paklys.