apie lietų

kapsi langinės morzės kalba atveriu langą
tavo šešėlis kvepiantis jūra į kambarį įplaukia
katės kieme omegomis riečiasi lyja baltais ratilais
moterų skėčiai per gatvę raudoni juodi lenktyniauja 
lūpų ratu siunčiami bučiniai tau per lietų nematomam 
lyg vazarelio paveikslo eilutėse kartais tampi dviveidžiu
atsisuki žaliuzės tavo akys be žado ir moja klavišais dangus 
forte piano rankomis keičiasi tyliai vėl grėsmingai ošia gatvės 
niekas negirdi kaip čepsi lašus mėnulis amsi šuniukas po laiptais
ką susiginčijo pelės prie katino guolio kaip kažkieno akyse verkia
geltonas laukas ir tame garso takelyje poros šokančios ant suoliukų
savo daiktus išplukdo valčių nosimis į debesyną palei šaligatvių sienas
susigrūda jie nespėję išsikalbėti ištikimi sargybiniai mano namų ir kūno
kiekvienos ląstelės ir visos materijos.
nusiimu nekantrumą
peršlapusį lietpaltį
uždengiu per liūtį
apsemtą tavo šešėlį
susiriečiu prie šuniuko
po laiptais klausytis lietaus