Mano vaikystės pušis

Mano vaikystė praėjo šalia miško. Nepasakyčiau, kad jis būtų labai didelis, arba gražus. Tai tikrai ne Anykščių šilelis, ne Labanoro giria ir net ne Gegužinės miškas – mano mamos vaikystės miškas, su nuostabiais ežerais, pušynais, ir netolima Nerimi.
Nesvarbu, kad tas miškas,  visų vadinamas Girelka, buvo mažas. Medžių mums, vaikams, užteko. Patogiausia buvo įlipti į vienintelę  pušį prie kelio, nes nudžiuvusių šakų likučiai leido tai be vargo padaryti. Kai grįžau gyventi į Kaišiadoris,  su gailesčiu pastebėjau, kad manoji pušis apgenėta ir lyg sumažėjusi. Palikta tik viršūnė. O kur pasidėjo tos patogiosios šakos, ant kurių buvo galima sėdėti ir stebėti pasaulį, mūsų Miškų ūkio gyvenvietės gyvenimą ir darbus?
Niekuomet nesugrįši namo taip kaip tu norėtum. Viena džiugina – jau ir miškų ūkio gyvenvietė yra miestas, ir visas mūsų Girelės miškas – jau miestas, netgi už miško esantis Juodiškių kaimas – Kaišiadorys, ir Ščebnicą – Kaišiadorys. Prisimenu, mes retai kada pereidavome per viduryje  miško buvusią liniją, į kitą miško pusę. Ten, už miško, buvo jau  ne toks pasaulis, ten jau  kitaip žmonės gyveno, nes jie buvo kolūkiečiai. Pereiti tą mišką naktį vienam, buvo laikoma drąsos viršūne.
Pirmieji mano įspūdžiai, kurie tikrai įstrigo į sąmonę, buvo įvažiavimas į miestą – Kaišiadoris. Ko gero, senelis jau buvo mane neblogai paruošęs tai kelionei, nes aš visą kelią kliedėjau: „Kur tas miestas?.. Kur tas Berlynas?.. Senelis sakė, kad važiuojame į Berlyną. Koks miestas po karo galėjo būti dažniausiai minimas?  Aišku – Berlynas.
Kai aš rašau,  groja muzika. Aš ir ankščiau rašydamas jos klausydavau. Bet tik dabar man Stivenas Kingas paaiškino: „Kai rašai reikia uždaryti duris“. Jis taip patarė. Ką daryti jeigu durų nėra? Kai nusipirkome šį butą, žmona Irena liepė visas duris pašalinti, tokia, atseit, dabar madą – bedūrė. Aš neprieštaravau: gal ir gerai kai jos nesimaišo, be to ir pyktis, kai durų nėra sunkiau. Neužsidarysi, nepasislėpsi, negalėsi pasakyti:
„ Nelįsk! Nematai – užsidarius. Dabar atskiruose kambariuose gyvensime ir atskirai miegosime. “
Man tai kas, išmečiau aš tas duris laukan ir staktas išlaužiau. Laužyti ne statyti, taip ir likau be durų. Atviras pasauliui. Stivenas Kingas tokiu atveju rekomendavo rašymo metu klausytis kokios nors metalinės muzikos, sunkaus roko. Na, sunkaus roko tai aš nedidelis  mėgėjas, man tinka, pavyzdžiui, prancūzų romantinis retro, net ir populiari klasikinė muzika tenkina.
Įjungiu muziką, kuri atriboja nuo pasaulio. Iš pradžių aš ją dar girdžiu, dar šiek tiek pasižaviu, susijaudinu iki susigraudinimo. „Kaip gražu“, – tokiais atvejais sako mano Irena. Ir pasineriu tada į savo atminti, į prisiminimus ir vaizduote su savimi pasiimu.  Vaizduotės gal ne per daug ir reikia – juk prisimeni. Štai todėl ir groja muzika kaip vartai nuo dabarties į praeitį. Štai aš ją dar girdžiu, klausausi  žodžių, kurie man ankščiau ir lietuviškai skambėjo: „Kur eini? “
– Tai kur gi tu eini vaikine, senas Brisiau, tu?
– Atgal į praeitį, – atsakau. Išvykstu į ekskursiją. kol dar nevėlu, kol dar kokios
dimensijos proto nesumaišė, o gal išvyka, tai ir vaistas nuo jų gintis? Vis vien tai ne darbas, juk ne siena mūryti. Taukšėk sau klavišais su  malonumu. Kodėl aš anksčiau taip tingėjau?.. 
Sindi... Sindi... kartoja kažkokį prancūzišką vardą dainininkas, o mano atmintyje skamba kiti vardai. Ar jie gražesni? Žinoma – nepalyginamai gražesni.

***
Kaišiadorys – mano vaikystės Berlynas, didmiestis, sostinė vaikui atvažiavusiam iš Bučionių kaimo. Dabar jau žinau, niekada nepavargsiu tave prisimindamas, niekada nepavargsiu tave seną ir jauną dabartinį mylėdamas.
Štai tokia romantika. Įvažiavau, aš, trejų metų vaikas į Kaišiadorys, ko gero, tą, kaip išdidžiai senbuviai vadina, senamiesčio gatvele, kurioje pirtis buvo. Pirties tada dar nebuvo, o gal kitokia buvo. Sunkiai prisimenu. Gal ir prisiminti nebuvo ko  Juk kelionė vežimu tai gana sunki ir ilga buvo. Gal ir užmigau, bet pabusti turėjau. Juk per grindinio akmenis važiavome, per geležinkelio pervažą, ir aš ko gero, nepražiopsojau to įvažiavimo į Kaišiadoris.
Štai mano mieste, priimk dar vieną savo žmogų. Jis augs, mokysis, mylės, draugaus, lakstys ir vaikščios tavo gatvėmis. Jam bus čia ir bloga ir gera. Visko  čia patirs. Paliks kas gražiausia ir brangiausia,  ko šiandien taip geliamai trūksta,  ko jau  nebereikia.
Ko gero, tada mes su seneliu sugriautos stoties neprivažiavome. Pasuko jis Vytauto gatve į dešinę. Iš kur tada mano atmintyje išnyra garuojantis šnypščiantis garvežys, jo čaižus švilpuko garsas? Lyg norėdamas atšaldyti įkaitintą monstrą, tikriausiai mašinisto padėjėjas, atsukęs kolonėles vamzdį, pila į nepasotinamus garvežio vidurius vandenį. Garvežys dreba iš pasipiktinimo, šnypščia išversdamas iš savo vidurių dar žaižaruojantį šlaką, skleisdamas nemalonią, pramoninę smarvę. Vėliau tuos garvežio ekskrementus, darbininkas nuveža nuo bėgių. Kažkaip greitai išnykdavo tos šlako krūvos. Kur jos neišnyks – visi keliai išmalti, duobės, balos. Tikriausiai ir dabar tas šlakas kažkur čia, po mūsų kojomis.
Senelis pasuko į Jonavos gatvė. Vėliau aš sužinosiu, kad ten gyvens keletas mano klasės draugų. Pažinsiu visus tos gatvelės gyventojus. Jos gale buvo didžioji, ilgoji perveža. Aš kaip šiandien ją matau. Tiek kartų per ją ėjau ir važiavau, tiek daug kartų per ją mes vaikščiojome į darbą – į klijų fabriką. Kas tik ten ėjo, vėliau pasukdavo takeliu per geležinkelį.  Diena ir naktį, kai keisdavosi pamainos, ten žmonės vaikščiojo, važiavo dviračiais, netgi motociklais, o dabar – niekas.  Tų takeliu prie geležinkelio nebeliko. Ir ko ten vaikščioti, dabar ten tuščia. Ar labai aš pasiilstu tų vietų? Taip, aš visuomet pasiilgstu tų vietų, kuriose man buvo sunku, netgi nepakeliamai sunku. Ko gero todėl tai taip brangu... .
Ten  buvo šlagbaumas, dabar vartotinas to įrenginio pavadinimas – užkardas.  Tikriausiai visi juos matėme. Tai tokia kartis nudažyta margai. Ko gero, tais laikais automatikos nebuvo ir tą kartį geležinkelietis rimtu ir atsakingu veidu stumdė į vieną ar kitą pusę
Kiek metų praėjo?.. Kelios epochos? Galima suskaičiuoti. Prieškariniai žmonės  turi ką prisiminti. Tiek to neskaičiuosime. Gal kitą kartą.
Nežinau, kokiu paros metu mes važiavome. Negalėjome  vakare važiuoti. Žmonės, ko gero, dar nevarė karvių per pervažą į Jatkonis, į dabartinę Vytauto Didžiojo gatvę. Ar buvo pokario Kaišiadoryse žmonių kurie nelaikė gyvulių? Turėjo būti, nes buvo valdžia, buvo nemažas kiekis rusiškų funkcionierių, atvykusių pas mus padėti šviesią ateitį statyti. 
***
Žiema būdavo kiaulių skerdimo metas. Šios išleisdavo savo paskutinį kvapą viso miestelio teritorijoje. Net ir prie dabartinių „baltųjų rūmų“ buvo tvartelių ir išviečių būdelių. Tai, aišku, nepuošė miesto. Rubuiliai balti paršiokai nelabai mandagiai budavo ištraukiami, išstumiami į lauką, ir jų kraujas nudažydavo sniegą raudonai. Šeimininkės apsiašarojusios dejuodavo,  kai kurios jau tuos riestasnukius bešerdamos įsimylėdavo. Mylėti maistui pjaunama gyvūną, labai žmogiškas bruožas. Paskui mažumėlę pasigailėję savo augintinių, kai ir skerdikas išdidžiai išgerdavo puoduką kiaulės kraujo, moterys puldavo darbuotis.
Taip, pagaliau  atvažiavome  mes su seneliu į Miškų ūkio gyvenvietę Kažkodėl pastaruoju metu aš gana dažnai prisimenu senelį. Tik dabar kai pats esu panašaus amžiaus, vis dažniau pagalvoju, kaip jie ten gyveno?..  Kai pamąstai, kiek jis per savo amželį pasidarbavo. Pensijos tai jis jokios negaudavo... Nežinau, gal kokius darbadienius jam kolūkis ir užrašinėjo, tačiau ausyse vis skamba mamos žodžiai: „ Vaikeli, kaip jums gera gyventi. “
Tu, kaip visada, teisi mama.
Kiek daug iš jo galėjau sužinoti. Mažai mano miesto ir artimųjų žmonių gyvenimo epizodų išliko atmintyje. Atmintis – ne  pats saugiausias seifas tokius brangius daiktus laikyti. Jie tik pagarsinti didėja. Gyveni ir su kiekviena diena vis turtingesnis gyvenimo patirtimi daraisi ...  Ir išeini... Ir vėl kažkur, jau kitam žmogui užsidega tuščias ir baltas gyvenimo tablo. Kitaip ir neįdomu būtų...