Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





lllllllll lllllllll

Marso kronikos

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: cerera


     Tik brėkštant vanduo pagaliau ima slūgti, bangos atsitraukia, bet vėtra nesiliauja, aštrus šerkšnas byra iš permatomų debesų ir panašu, kad pūga nenurims. Menkas juokas nesibaigiančias audras maldyti ledo ir smėlio užkardomis, todėl ramybės nesitikėk. Dėkui Viešpačiui, bent medžiagų užtvankai nestinga, smėlynai virš branduolinių jėgainių niekad neperšąla, atgabentas žvyras ir saugyklų vanduo vakarėjant sustings į tvirtus ledo blokus, be to išliko vakarykščiai įtvirtinimai, dar yra atskilusios uolos, akmens rieduliai ir stiprūs vyrukai, galgi pasiseks ir atsilaikysime dar vieną naktį, nes pagalbos nėra ko laukti. Be erdvėlaivių ramią naktį rėžiančių žvaigždėtus tolius, iš tenais daugiau niekas taip ir nepasirodė. Tik svetimas pasaulis alsavo į veidus amžinu šalčiu ir stingdančiais uraganais, vienišos bazės kupolus negailestingai siaubė dirbtinos jūros potvyniai, o smėlio dykros, nors kasdien užpildomos milijonais kubinių metrų deguonies, vis tiek dvelkė atšiaurumu ir mirtim. Ir ką tu, žmogau, padarysi? Ogi nieko.

“Seniūne, kur dėti lavonus? ” Ir išties – kur? “Neškite į rūsius prie koplyčios, tik nelieskite jų plikomis rankomis. Ar radai savo sūnų, Tomai? ” Ne, Tomas dar nerado savo sūnaus, Rodžeris – žmonos, Vasilijus - vakar dingusio tėvo. Kiekvieną dieną vis daugiau dingusių be žinios. “Ieškokite, kol vanduo žemai. Ir negaiškit su įstrigusia technika”. Seniūnas čia tik du metai, sakytum, kojų dar neapšilęs, bet viskas greitai keičiasi. Tolimajame pietryčių kupole jis tvarko kolonijos reikalus, taigi jau vietinis, dar visai jaunas, viena akis subjaurota rando, kibernetinis vyzdys būna sukibirkščiuoja elektros gijomis, tuomet užsikirtęs vokas pakimba virš sustingusio obuolio, antakis virpčioja kelias akimirkas, kol baigiasi trumpas jungimas. “Sekretoriau, ar broliai Vachovskiai pradėjo malti miltus? Gal jie galėtų maisto ruošą perkelti prie pasėlių sektoriaus? ”

     Metaliniais laiptais atbilda senasis Alberas. Jis išvargęs, apsiavęs sunkiais pakaustais, kompresinis kostiumas padengtas storu dulkių sluoksnių, rankoje toks pat murzinas skafandras. “Seniūne, Džo Makintairas pradingo”. Na štai, dingo Makintairas, dar vienas pražuvėlis. “Paklausyk, seniūne, ar girdi tą staugimą? ” Staugimą? Kokį dar staugimą? Išsyk su vėjo gūsiu atsklinda daugiabalsis vaitojimas, skambantis lyg choras, visai nepanašus į vakarykštes ar praėjusių naktų padrikas raudas. Seniūnui girdėti tarytum giedant psalmę, bet tai labai keista psalmė, nepanaši į bažnytinę, veikiau jau į barbarišką giedojimą. “Jie sako, kad Makintairo kūnas iškeliavo dangun, - aiškina senis Alberas, - jis paliko saviškius nelaimėje, nes anieji pernelyg nuodėmingi, nebėra jiems išsigelbėjimo. Jie mano, jog šėlstančios stichijos - tai bausmė už tai, kad mes čia”. Seniūnas numoja ranka: “Tai tik saujelė pavargusių žmonių”.

    Niekada jų daug ir nebuvo. Kad ir kaip grasino suvaikėjęs klebonas, kad ir kiek gąsdino drebindamas į padanges iškeltu pirštu, o vis dėlto mechaniko Makintairo mokymas pavergė žmones iškalbos svoriu ir kerštingumu. Jie, Makintairo sekėjai, nebelikus tikro klebono, rinkosi apleistame sandėlyje, vakarais girdėjosi šūkčiojimai sklindantys iš gauruotos mechaniko barzdos, palydimi pritarimo šūksniais, garsiais “aleliuja”, tariamais jaunų našlių, sunkaus darbo iškamuotų vyrų, kretančių senių ir netekusių vilties šeimų jau kelinta karta gyvenančių kolonijos komunoje.

     Žinoma, kiekvienas bijojo amžino prakeiksmo ir atskirimo, ateiti pas Makintairą reikėjo drąsos, bet vis dėlto:   kas atstos tikrąjį kleboną?   Makintairo žmonės tikėjo, kad jų šventikas nemirtingas, kaip jo geležinė ranka, kuria jis iškeldavo viršum visų sakydamas savo kalbas, metaliniai pirštai susigniauždavo į švytintį kumštį, tokių daiktų jau seniai niekas nebegamino ir buvo gyvas stebuklas vien tai, kad ranka vis dar veikė, šiurpindama ir skleisdama pagarbią baimę. Apsivalęs nuo visų galimų nuodėmių, jis neužgynė sekėjams nemirtingumo dovanos, žinoma, jeigu šie ir toliau liks ištikimi Makintairui. Jie buvo išrinktieji. Tačiau kiti sakydavo: “Kas gi atstos tikrąjį kleboną? ”

     “Ar žinai, seniūne, kad ankstesnis klebonas paskendo? ” Seniūnas nepakeldamas akių nuo popierių klausia: “Na ir kas? ” Senis Alberas atsikrenkščia ir varo toliau: “Visi kalba, kad klebonas buvo nuodėmingas, todėl ir paskendo. O Makintairas pasitraukė savo valia, išėjo į dykumą ir nebegrįžo. Jo kūnas iškeliavo į dausas, palikęs amžinai prakeiktus žmones - tarsi juos nubaudęs. Mirtinai pavargęs seniūnas išlemena: “Velniai tave rautų, užmiršk juos”.

    “Seniūne, bet prie jų jau ir kiti prisidėjo, - pabrėžtinai sako senis. - Tik paklausyk, ten jau ne vien Makintairo šutvė. Jei mes nieko nedarysim, visa komuna kaip mat pakriks, sėdės pakampiais rankas sudėję arba melsis tame rūsy laukdami galo. Juk prakeiktiesiems nėra ką prarasti. Tai - Makintairo palikimas. ” Seniūnas žvelgia nepatikliai, vyzdžio gilumoj vos vos kibirkščiuoja. “Koks dar palikimas? ” Senis kreivai nusišypso: “Mat jiems taip atrodo ir viskas”.

     Jie girdi pagonišką prakeiktųjų giedojimą, viršuje riaumojantį vėją, junta pamatą ardančiaų bangų smūgius, mirties alsavimą iš kitapus…” Liepk visiems vyrams, - prabyla seniūnas, - visiems, kuriems liko dar bent kiek sveikos nuovokos, nedelsiant liautis ieškojus savo žmonų, vyrų, vaikų, motinų ir kitų dingusiųjų. Visi privalome ieškoti Makintairo, supratai, Alberai? Mums reikia rasti Makintairą. Mes privalome jį rasti”. Senis pritaria: “Taip, turime rasti Makintairą”.

     Giedojimas tampa daug garsesnis, tarytum giedotojai taip norėtų atitraukti ieškančiuosius nuo jų beprasmiško užsiėmimo. Tačiau Tomas, Rodžeris, Vasilijus ir senis Alberas kartu su gydytoju, ryšininke Elis ir seniūnu leidžiasi ieškoti pradingusio mechaniko. Įdienojus, šaltai žydras saulės diskas išblunka, kraterio gelmėje tyvuliuojanti jūra pamažu kyla, bet kol kas banguoja ramiai. Sunkiais storapadžiais auliniais jie keliauja per byrančias uolienas, braunasi siaurais tarpekliais, bėgdami nuo smėlio velnių sūkuriais nešančių rūdžių spalvos dulkes, šen ir ten susidurdami su paliktais visureigiais, žemkasėm, užpustytais lavonais. Jie sustoja, nubraukia smėlį nuo atrastų žmonių antveidžių, keikiasi, paskui vyrai nusitraukia skafandrus ir iš eilės patraukia iš Rodžerio gertuvės, bet tuoj velkasi atgal deguonies burbulus, mat kvėpuoti velniškai sunku, kad ir ką sakytų, atmosfera vis dar nepakankama. Antveidžių stiklas išsyk užrasoja nuo iškvepiamos naminės tvaiko, jie stumiasi tolyn, kalvos papėdėje randa pabėgusį Galaherio vaikį susirietusį uolos properšoje; prie apsivertusio visureigio aptinka ir patį Galaherį ištrūkusį į paieškas per pačią pūgą, dar toliau ilgšį Borisą užversta akmenimis, raudonplaukę Heidę ir kvaištelėjusį dailidę Kostelą – visus, žinoma, be gyvybės ženklų. Tačiau Makintairo niekur nėra. Jie labiausiai bijo, kad audra nebūtų nunešusi jo kūną į kraterio vandenis, tuomet liks nedaug vilties atvesti žmones į protą.

     Iš toli, tarsi iš po žemių vėl pasigirsta vaitojimas, dabar jau panašus į skerdžiamos rujos riksmą, tolumoje burzgia kažkieno palikta žemkasė, automatiškai jungia pavaras, kriokia aukščiausiomis pavaromis, dar stipriau klimpsta valdoma tiktai automatikos, bet ne žmogaus ranka. Bedvasis mechanizmas bergždžiai galynėsis su smėliu, kol pasibaigs borto baterijos. Jau beveik metas pradėti pamato sustiprinimo darbus, seniūnas sušaukia visus krūvon ir klausia: “Kaip ten su blokais? Ar jau pluša prie užtvankos? ”. Vasilijus susiraukia truktelėjęs bulvinės samanės, tuomet įkvepia oro iš skafandro vidaus ir atsako: “Ne kažin kaip, pone, be to dar keli perėjo pas Makintairo žmones. Nesuprantu kodėl, juk bazę vis tiek tuoj perkels. Argi ne? ” Netrukus seniūnas suriaumoja: “Visi prie užtvankos statyti blokus! Mes su Alberu ieškosim toliau. ”

     Senis Alberas ir jaunasis seniūnas tęsia paieškas, greitai temsta, skafandrų žibintų šviesoje išvydę dar vieną smėlio kauburį jie surinka ir netrukus į transportinę oro pagalvę įverčia kūną su atsikišusią geležine ranka, ji sunki ir nešynė apsiverčia, sustingęs Makintairas vėl neria į smėlį, žila jo barzda parudus nuo smilčių, burna plačiai atverta ir užkimšta suledėjusiu smėliu. Seniūnas ištraukia peilį kapoklę ir dviem smūgiais nukertą metalinę ranką iki alkūnės, jie dar kartą užkelia sustingusį kūną, nešynė su Makintairu išsilygina ir nusklendžia grįžtantiems vyrams iš paskos.

     Tą vakarą tvenkti kupolo prieigas sekasi itin prastai, trūksta rankų ir poilsio. Vėliau, visiems jau pasislėpus nuo artėjančio uragano, užkilęs vandenynas be vargo išblaško suręstus blokus, visa laimė, viską sukausto atslinkęs arktinis speigas ir bangos plakdamos neapsaugotą pamatą, vis guldamas viena po kitos, beregint stingsta tarsi užklojamos antklodės. Pasigirsta raudos, bet kai Vasilijus, Elis ir daktaras visiems praneša, kad surado Džo Makintairą, rypavimai nutyla, už gaubto siaučia audra, šėlsta aukų ištroškusi jūra ir tebekaukia užstrigusio visureigio variklis, vis tyliau ir rečiau perjunginėdamas pavaras. Nors gal tai tik vėjas ir nieko daugiau…

     Išaušus rytui neįprastai tyku, Makintairo žmonės tyli, seniūnas sukviečia juos ir veda į koplyčią, kur guli Makintairo kūnas - jo barzda vis dar aplipusi rusvu moliu, niekas jo nesutvarko. Laikinai Makintairą palaidoja komunos kapinaitėse, kurias jau siekia pakilęs vanduo, seniūnas liepia ten įsmeigti ilgą kuolą ir lentelę su ryškiu užrašu “J. B. Makintairas”, paskui, taisant užtvanką, į kraterį nuvirsta Vasilijus ir visiems matant prigeria kunkuliuojančiame vandenyje. Tądien pagaliau pavyksta užtvenkti visą bazės perimetrą, o danguje virš kupolo pakimba sunkiasvorė transporto barža. Prie vartų pasirodęs juodas skafandras moja į atgabentus konteinerius su produktais ir branduoliniu kuru, jis sako, kad netrukus bus atgabenta visa reikiama įranga, kad jau formuojamas evakuacijos dalinys, kad visa bazė bus perkelta vos jiems atvykus, bet dar tiek daug reikia padaryti, tiek daug, kad jiems teks pakentėti, paskui jis lipa baržos trapu, atsisukęs dar pamoja visiems…


     Gydytojas sako, kad nedelsiant reikia surasti vietą laikinoms kapinėms, tą dieną Makintairą palaidoja antrąkart plynaukštėje, viršum reaktorių, palaidoja kaip bet kurį mirtingąjį, o seniūnas liepia užrašyti dar didesnėmis raudonomis raidėmis, kad visi matytų – ir vaikai, ir apžlibę seniai: Čia ilsisi J. B. Makintairas. Netrukus nebeišlaikęs sukniumba senasis Alberas, bet gydytojas ramina, kad nieko baisaus, o ant seniūno užrinka: “Eik pailsėt, kad tave kur”. Paskui jie patraukia į šiaurinį korpusą, pas Rodžerį, niūrioje našlio vienutėje stovėdami išlenkia po taurelę, Rodžeris klausia: “Tai ko pirmiausia imsies, seniūne, kai visa tai baigsis? ” Tas, trindamas bjauriai raudoną randą veide, atsako: “Įsitaisysiu naują akį, žmogau”. Vyrai nusijuokia. Rodžeris išpilsto dar ir sako: “Visą komuną, ne tave turėjau galvoj. ” Seniūno veide pradingsta šypsena ir jis taria: “Trečią kartą laidosiu Makintairą”.
2018-01-03 23:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-15 15:46
varna
o ką Rėjus Bredberis pasakytų
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-23 10:49
pikta kaip širšė
nice ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-21 15:06
Lengvai
Superinis, net šalta ir nejauku pasidaro skaitant.

Kalba skurdoka, veikėjai irgi - bet šiuo atveju tai - pliusas, kuriantis reikalingą atmosferą.
Daugiau lyg ir nėra, ką pridurti, penketas
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-07 11:31
EgiZ
Mano galva, labai raiškus ir apgalvotas kūrinys. Tiek jo pasaulis, tiek kūrinio struktūra. Labai patiko seniūno paveikslas. Ir tas "trečią kartą laidosiu Makintairą" (beje, gal geriau tiktų "vėl laidosiu"?).

Kelios pastabos
Iš pat pradžių sutrikdė nenuoseklus laikų vartojimas, jau pirmoj pastraipoj.
Kas gi vaitoja tolumoj ar po žeme?
Ar tikrai reikėjo kirsti geležinę ranką? Suprantu, kad idėja to prašo, bet pagrindimas prastas. Dirbtinė galūnė negali sverti gerokai daugiau nei kita tikra, nes pakeistų vertikalios kūno ašies padėtį. Mažų mažiausiai dėl to iškryptų stuburas, bet šiaip žmogus tiesiog negalėtų normaliai gyventi, turbūt net Marse.
Skerdžiama ruja?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-05 10:40
ieva3003
Nevadinčiau kūrinio taip. Vis tik nori-nenori imi lyginti. Nebent toks autoriaus užmanymas. Tuomet tiesiog burbtelčiau, kad man šis užmanymas netiko.

Tiko visa kita. Skaitydama didelio teksto chaoso nepajutau, chaosą Marse pajutau. Skaitant reikėjo susikaupti, bet užtat gavau nuotaiką, vaizdą, idėją.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-04 21:06
sesė mėta
Jaučiu reik skaityti antrą kartą, nes susimaišiau tarp įvykių, veikėjų ir aplinkos. Žiema, sniegas, potvyniai, kažko mirštantys žmonės, kažkokie pusiau žmonės - pusiau androidai. Šiaip, autorius, kaip visada, sugeba gerai perteikti tą post-apokaliptinę aplinką (ok, suprantu, kad čia gal apokalipsės nebuvo, bet nu gal supratot ką norėjau pasakyt), bet šį kartą man gal per daug chaotiškai.

P.S. O šitas tekstas reiškia, kad "švyturio" daugiau nebebus? :(
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-04 20:59
Fake_writer
Įtikinamai dėstai, chaotiškai, bet gan įtikinamai. Vis tik gal norėtųsi šiek tiek platesnio vaizdo ir, kad chaosas labiau jaustųsi Marse, o ne kūrinio atlikime.
Niekaip negalėjau nusikratyt minties, kad iš dalies tai jau esu matęs kažkokiam seriale apie pasmerktą Mėnulio koloniją, dirbančią vardan darbo, žmones išeinančius į dykumą, tikėjimą ir pan.

4 su riebiu pliusu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-04 11:06
cerera
Aš irgi neįsivaizduoju, kaip. Bet juk jau yra buvę ;-)
Patiko pasakojimo stilius ir nuotaika.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-04 09:39
Nukainotas
Potvyniai Marse? Kaip?
Patiko, kad baigėsi optimistiškai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą