Laiškai iš gervės sparno

Šypsenų augintojai,

Man sakei, kad Japonija tau asocijuojasi su gervėmis ir kimono... Bet tu žinai tiek mažai....
Už tiek tūkstančių mylių negaliu tau parodyti, kaip mūsų saulė markstosi nuo savo rankų šviesos. Ir negaliu pamokyti girdėti žolės augimo...

Užmerkęs akis, kartais tave matau. Ir tavo šalį. Jūs- keisti žmonės. Bet gražūs. Jūsų mintys gražios, o norai- dideli. Todėl atsivešiu tave i Hokkaidą, kad išmokytum mane mylėti saują smėlio ir lūpų kampučiais ragauti lietaus lašus...

                                                                        Kyoto Kenkado



Viktorija atsargiai sulankstė laišką ir įdėjo jį atgal į voką iš nendrių plaušų. Pauostė. Dar kvepėjo saule, japoniška arbata ir sodriai žaliais vyšnių lapais. Įdėjo į spintelės, esančios lovos galvūgalyje, stalčių. Čia jau gulėjo gal penkiolika laiškų.

                                                  Bet visi jie kvepėjo skirtingai.

Viktorija pasijuto nusilpusi ir nusisuko į sienos pusę pasnausti. Jai buvo keistai gera.
                                    Vis tas nendrių kvapas...
Erzino tik mintis, kad tuoj atneš pietus ir privers juos suvalgyti.
Bet dabar ji stengėsi apie tai negalvoti. Užmigo.



Mergaitei su daug vaivorykščių plaukuose,

Šiandien pirštų galais žvejojau lietaus lašus ir jais rašiau tau
                                                          laišką...
 
... ar žinai, kas yra kaligrafija? Tobulas menas, kurį norėčiau tobulai išmanyti. Amžinas formų judesys ir grakštumas, prilygstantis elnio ragų vainiko iškalbingumui.
                  Vos juntami teptuko prisilietimai, kalbantys daugiau už  ryto rasą. 

                ... gracingos linijos ant tekančių šilko skarų...

Aš sunkiai dirbsiu, kad išmokčiau rašyti laišką vėjo plunksnomis ir jas vilgyti rašale iš vyšnių žiedų.
Aš sunkiai dirbsiu, kad galėčiau jas tau parodyti.

Laukiu, kada tau leis paimti į rankas plunksnakotį ir parašyti man.
            Nes dar neturiu tavo laiško. Bandau įsivaizduoti, kuo jis kvepės.
                      Man atrodo, tik tavo rankomis.
                                                                                                                                              Siekiantis Kyoto Kenkado


Virpančiomis rankomis Viktorija padėjo kruopščiai išvedžiotą popieriaus skiautę šalia savęs. Stalčius su šešiolika kitų laiškų jai buvo per toli. Viktorija negalėjo jo pasiekti per daugybę išsiraizgiusių laidų, įbestų į venas.
„Greitai aš būsiu sveika ir važiuosiu pas Kyoto. Mylėsiu saulę, mokysiuos valgyti pagaliukais ir gerti žalia arbatą be cukraus...
               
                                                  Gal ir jį kada mylėsiu.

Fui, kokia karti arbata be cukraus. Bet kitokios vis tiek nebegaliu gerti. Turiu išmokti apsieiti be saldumynų... “


                                      Akimirkos dukrai,

... laukiu dienos, kai pasitiksiu tave prie savo namų slenksčio...
Jie stovi ant kalvos, vidury ryžių lauko. Ten veda mažas akmenuotas takelis, pasiekiantis sodą, į kurį įžengsim susikibę rankomis. Tokia mūsų tradicija.
Vidury sodo padėtas varinis dubuo, į kurį bambuko stiebu teka lietaus vanduo. Ten panersi savo veidą ir srūvantys lašai nuplaus žemiškas dulkes.... Tada būsi pasiruošusi.

Arbatos ceremonijai.

Ar žinai ką apie ją? Aš tau papasakosiu.
Smilkalų kvapas apvalo uoslę. Verdančio vandens tylus šnekėjimas išlaisvina klausą. O porcelianinė piala šiltuose delnuose sutaurina lytėjimą...
Aš sutrinsiu arbatžolių lapelius tarp pirštų iki dulkių pavidalo ir leisiu joms nusėsti ant tavo lūpų. Mes ragausime žolelių arbatą ir kalbėsimės apie devyniom žvakėm besijuokiančią gyvybę ir mažus susivėlusius vabalus, besirąžančius po žiemos miego.
                                                                Tiek dabar turi laukti.

                                          Watashino Me Omite. Ai Shite Imasu.
                                                                                                                                                          Kyoto Kenkado



Seselė baigė skaityti Viktorijai laišką ir nuėjo pasirengti vakarinėms procedūroms. Šiandieną insulino kiekis pacientės kraujyje buvo neįprastai mažas. Ji bejėgiškai gulėjo lovoje ir kartkartėmis pagalvodavo apie tolimą šalį, kur laiškai kvepia cinamonu ir nendrėmis. Jos ten kažkas laukia.
Ir Viktorija stengėsi. Būti stipri. Iš visų jėgų.
Kurios tačiau vis dažniau begėdiškai pasitraukdavo, užleisdamos vietą silpnumui.

Kartais mergina klejodavo ir liguistai blizgančiomis akimis ieškodavo savo laiškų, jau beveik išmoktų mintinai.

                                Viktorija kasdien gėrė žalią arbatą.





              Tylos įkaitei gervės sparno baltume,

... kas yra laimė?
Ji surenkama iš trupinėlių: trys minutės prieš pamatant mylimą veidą. Vakaras po susitaikymo su mama. Dvi akimirkos prieš pabundant.
O kas yra akimirka?
... trumputis laiko momentas (milijoninė sekundės dalis), per kurią tiek visko gali nutikti. Galima numirti. Užgimti. Nusišypsoti. Įsimylėti.
... o ką reiškia- įsimylėti?
Turbūt skaičiuoti snaiges vidurvasarį ir ieškoti jazmino žiedo pusnyse. Ir dar- gyventi vardan kito. Be ironijos. Savo valia.
Myli tie, kurie neturi piktų ketinimų.
... kokie neturi?
Tie, kurie mane supa kiekvieną dieną. Kuriems aš šypsausi.
O kodėl aš šypsausi?
... nes esu laimingas. Nes mano norai pildosi.
Aš noriu ne laimės, bet tikėjimo ja.

                      Šis laiškas keliaus dvi savaites.

                                                      Susimąstęs Kyoto Kenkado


Laikydama rankose apglamžytą atplėštą laišką, seselė nušlepsėjo pas savo vadovę.
- O ką dabar darysim su... šituo?..
- Ar tavęs niekas nemokė, kad skaityti svetimus laiškus- labai nemandagu?, - pertraukė jaunutę merginą administratorė.
- Hmm... man visą laiką buvo velniškai smalsu, ką tas siauraakis rašo mūsų pacientei. Be to, dabar tai jau nėra labai svarbu, nes... Gal man išsiųsti telegramą ir visgi pranešti, kad Viktorijos nebėra, kad ji neatlaikė?..
- Jokiu būdu. Tegu nežino. Juk ji ir taip niekad neatrašydavo.
- Bet... kodėl? Jis visą laiką palaikė Viktorijos dvasią ir tikėjimą. Manau, nusipelnė žinoti...
- Nesupranti? Jis palaikė tikėjimą sau, o ne jai. Nenužudyk jo.

O dabar malonėk padaryti man arbatos. Žalios ir be cukraus, prašyčiau...