***

Mano vidinio pasaulio šešėliai
Apkloja tavuosius
Jie mato jūrą
Merkia joje kojas
Taško mus mėgindami būti laimingais
Sukauptą nuovargį numesdami dugnui sugerti
Išeina įsigėrę mūsų tylos kvėpavimo arba
Skęsta negalėdami suvaldyti saiko
Nėra jau to kas buvo mus praskyręs trumpam
Pravėdė dalį pro mūsų žvilgsnius
O dalį ašaromis pavertė
Kad vėl galėtų lyti lietūs mūsų troškuliui