Rivas šypsojosi.
– Tu išties graži, Lota. Pats gražiausias mano kūrinys. Ar nori save pamatyti?
– Taip.
Jis pakėlė veidrodėlį prie jos veido. Lota sumirksėjo. Vaizdas nustebino. Akys buvo jos, lūpos – jos, tačiau nosis, skruostai, kakta, visa atrodė kitaip. Atrodė, tarsi kažkas kitas žiūrėtų į ją iš veidrodžio. Buvo net kraupu žiūrėti į save ir savęs nepažinti.
– Kai atvykai čia, tavo veidas tebuvo kruvina sulaužyta masė. Niekas nebūtų tavęs pažinęs. Niekas nebūtų norėjęs į tave žiūrėti.
Rivas sujudino veidrodį, ir Lota akimirką nebematė atvaizdo. Net akimirka privertė nekantrauti. Pirmas nejaukus įspūdis blėso. Moteris truktelėjo lūpą ir tuo pat metu vaizdas veidrodyje padarė tą patį. „Vaizdas tai aš, vaizdas tai aš“ – bandė sau paaiškinti.
– Bet net randų nesimato.
– Žinoma. Aš stengiausi iš visos širdies.
Atrodė, kad veidas būtų tarsi užaugintas iš naujo. Bet Rivas juk sakėsi to negalintis? Jos oda buvo tokia lygi, kokia anksčiau niekada nebuvo, smakras nebe nusklembtas atgal, bet taisyklingas, simetriškas, nosis tiesi, maža, nosies kuprelės – nė žymės, skruostai sveikai rausvi, kakta aukšta, lygi, net ir ausys atrodė kažkiek pakeitę formą. Moteris iš tiesų buvo graži. Labai graži.
Veidrodėlis pasitraukė.
– Ar tau patinka?
– Taip, žinoma, – ji kalbėjo nuoširdžiai. Buvo maloniai keista, pamažu širdyje net darėsi tikrai džiugu.
– Ar pasiruošusi pamatyti ir pajusti likusį savo kūną?
– Taip.
Rivas pakilo ir pasilenkęs per ją pasuko kažkokią rankenėlę ant aparato. Ūžimas pamažu nuslopo ir pirmą kartą per visą tą laiką kambaryje tapo tylu. Beveik iš karto Lota pajuto kaip kažkas ima keistis. Vietoj sunkaus nutirpimo, kažkur žemiau kaklo iš pradžių negiliai po oda ėmė lakstyti tarsi trumpi dilgčiojimai, vėliau pajuto juos lyg kojų, rankų kauluose, nugaroje. Pabandė pajudinti kairės rankos pirštus. Nors ir apsunkę, jie pakluso. Pabandė pajudinti ir dešinę, bet ši ranka pasirodė per sunki.
– Negaliu pajudinti dešinės rankos.
– Viskas gerai, tam reikia laiko, tavo raumenys nusilpo.
Rivas prisėdo šalia ant lovos, pakišo ranką po jos kaklu ir vis dar prilaikydamas pasodino. Susvaigo galva.
– Viskas gerai? – paklausė.
Jo veidas dabar buvo kaip niekada arti. Sodriai žalias švarkas kvepėjo jo kvapu. Nuo kvapo, nuo jaudulio dar dažniau ėmė plakti Lotos širdis. Rėmo nebebuvo ir dabar ji matė visą savo kūną. Bent tas dalis, kurios kyšojo iš po balkšvų ligoninės drabužių. Kojos dabar atrodė vienodo ilgio, o dešinė ranka... Kažkas su ja buvo kitaip. Lyg ir jos ranka, tokia panaši į prieš tai buvusią, bet kažkuo kitokia. Kita. Ant nugarinės plaštakos dalies nebeliko nudegimo rando, o mažasis pirštelis, lūžęs dar vaikystėje ir dėl to kreivas, dabar buvo tiesus. Savo kaire ranka Rivas paėmė už jos dešinio riešo ir kilstelėjo aukštyn. Ji jautė jo prisilietimą. Nors kažkaip... nepilnai?
– Apgailestauju, ši plaštaka nebebus tokia jautri kaip anksčiau, bet... – jo balsas skambėjo liūdnai.
Lota sugniaužė pirštus. Jie pakluso.
– Nesvarbu. Juk, kaip suprantu, galėjau jos iš viso netekti.
Rivas šyptelėjo.
– Taip. Dabar tavo pilvas.
Jis įkvėpė ir švelniai nuleidęs ranką, suėmė jos naktinius ir pamažu pakėlė aukštyn iki kūtinės.
Lotos širdis rodės ir sustojo. Jos pilvas buvo panašesnis į jaunos merginos – nebebuvo nedailių žymių po gimdymo, nukarusios odos, bet... bet nebebuvo ir bambos, nebesimatė nė žymės kur ji būtų galėjusi būti, o dar labiau nustebino tai, kad nuo papilvės iki tarpkojo nebesimatė nė vieno plaukelio ir nei... Kaire, staiga visai atsigavusia ranka, palietė odą. Pajuto tik švelnumą, tik tarsi kažką kieto, metalinio visai negiliai, ir daugiau nieko. Daugiau visiškai nieko!
– Ką man padarei?!
Kūnas ėmė virpėti ir Lota sukūkčiojo. Rivas apkabino ją abiem rankom ir pritraukė arčiau prie krūtinės.
– Suprask, aš galiu padėti su raumenimis ir kaulais, galiu jos pakeisti mechaniniais įtaisais, bet aš negaliu atkurti tavo vidaus organų. Tu galėjai mirti, tiesiog nukraujuoti arba dėl infekcijos, kai buvo pradurtos tavo žarnos, aš praleidau tiek valandų tave gelbėdamas, bandydamas atkurti. Bet aš negalėjau... – jo balsas užstrigo.
Lota vis dar kūkčiojo uždengusi ranka savo tarpkojį. Dar niekada taip nesigėdijo nuogo kūno, dar niekada nesijautė tokia negraži.
+++
Jau kurį laiką sėdėjo ant palangės ir pro stiklą stebėjo apačioje, gatvėje vykstantį gyvenimą. Perkarę vaikai, nudriskusiais rūbeliais, sulinkusios moterys ir vyrai po sunkios dienos fabrike jau grįžo į savo vėsius, skurdžius namelius, į butus virš aludžių, šalia triukšmingo uosto, persigėrusius upės drėgme. Lota suprato kokiame rajone stovi daktaro Rivo ligoninė, tačiau pati gatvė nebuvo iš tų, kuriomis dažnai vaikščiodavo. Neprisiminė ar čia stovėjo ligoninė. Bet matyt, jei jau čia dirbo Rivas. Lotos gyvenime nebuvo laiko skirto betiksliams pasivaikščiojimams po miestą. Galop ji nusisuko nuo miesto pilkumos. Nebuvo tikra, kad kada pasiilgtų savo buvusio gyvenimo. Čia buvo šilta, čia buvo jauku, čia sienos nebuvo pilko atspalvio, jos pulsavo raudona, auksiniais ornamentais, čia visuomet buvo ko pavalgyti. Žvilgsnis vėl užkliuvo ant nutrupėjusio melsvo drugelio sparnelio tarp stiklų. Jo kūno nesimatė, tik dalis negyvo sparno. Prisiminė Rivo žodžius – „Šiame pasaulyje verta gyventi tik dėl grožio. Gyvybė pati viena... Tai nėra pilnas gyvenimas“. Grožis be gyvybės, deja, taip pat nebuvo gyvenimas.
Ji pakilo ir priėjusi prie didžiulio, turbūt brangaus veidrodžio dar kartą nužvelgė save. Jau priprato prie naujo veido. Iš tiesų ne tik priprato, dabar jai iš tiesų kėlė džiaugsmą grožis, kurio niekuomet neturėjo. Sesutės Anos atnešta suknelė puikiai tiko, gražiai apglėbė jos dabar tokį liekną liemenį, žalia spalva taip derinosi prie jos rudų akių ir garbanų. Į plaukus Lota įsisegė segę su keliais perlais ir dabar stebėdama savo atvaizdą negalėjo savim nesižavėti. Atrodė tarsi dešimčia metų jaunesnė, lyg būtų vėl aštuoniolikos. Ne, „vėl“ čia netiko. Aštuoniolikos ji buvo neišvaizdi vargeta, skalbėja, virėja, gatvių šlavėja. Dabar atrodė kaip tikra aukštuomenės dama. Nuostabiai graži, jauna aukštuomenės dama. Kartkartėmis dar užpuldavo nerimas dėl to, kaip į ją pažvelgs dukra, bet Klarai juk tiesiog negalėjo nepatikti nauja mamos išvaizda. Klara taip pat apsidžiaugs. Kai galų gale ją pamatys.
Šį vakarą viršutiniame ligoninės aukšte, daktaras Rivas rengė pobūvį savo besisvečiuojantiems kolegoms. Lota jau nebeklausinėjo kodėl čia. Visas Rivo gyvenimas vyko ligoninėje. Net jo gyvenamieji apartamentai buvo ligoninės viršutiniame aukšte. Būtų buvę keista, kad pobūvį jis rengtų kur nors kitur. Jis kalbėjo, kad po to, Lota jau tikrai galės susitikti su Klara.
Moteris neprisiminė, kada paskutinį kartą taip džiaugėsi. Visa buvo puikiau, nei kada galėjo tikėtis. Ji vėl buvo sveika, buvo graži, šiandien vėl susitiks su dukra, ir galbūt pirmą kartą gyvenime nebijojo dėl ateities. Rivas teigė, kad ir toliau ja pasirūpins, kad ji galės likti čia, kad galės padėti jam ligoninėje, kad jai nebereikės grįžti į gatvę, be to... Lota matė, kad jos jausmai Rivui nėra vienpusiai. Jis nesistengė to parodyti, bet ji puikiai suprato ir taip. Suprato tai ir toji trūkčiojanti, visuomet nepatenkinta sesutė Eva. Pastaruoju metu Eva į ją žiūrėjo su dar didesniu pykčiu, tačiau Lotai tai nė kiek netrukdė. Vargšė pavyduolė. Dabar ji buvo gerokai gražesnė už Evą, be to, nuo pat pradžių Rivas labiau domėjosi būtent ja.
Kambario durys prasivėrė. Vien pajutusi tą kvapą ji suprato kas atėjo. Atsisuko ir išvydo jį besišypsantį.
– Tu iš tiesų žavinga.
Lota gracingai tūptelėjo. Jos gera nuotaika jau lipo per kraštus.
– Ir visa – tavo dėka.
Rivas tebesišypsojo. Lotai patiko jo šypsena. Žengė prie jo. Nesvyruodama, be jokių pastangų. Jau keletą dienų puikiausiai vaikščiojo. Ranka taip pat nebekėlė jokių problemų. Taip, pirštai nebebuvo tokie jautrūs kaip anksčiau, bet metaliniai plaštakos griaučiai tarsi davė daugiau jėgos negu kada buvo turėjusi.
– Aš niekuomet negalėsiu tau atsidėkoti.
– Vien tave matyti yra atsidėkojimas.
Kiekvienas geras jausmas tarsi sustiprėdavo jo akivaizdoje. Ir kaip ji galėjo būti jam tokia žiauri? Už jo ilgą sunkų darbą taisant jos sužalotą kūną atsimokėti tik pykčiu ir dviem ilgom dienom tylos? Pirštais švelniai perbraukė per šilkinę jo kaklaskarę, per brangų švarko audinį. Juto kaip keičiasi jų tekstūra, kaip keičiasi Rivo žvilgsnis. Taip troško būti su juo, čia, dabar. Nepaisant visko. Troško padaryti jį laimingą, patenkintą, troško suteikti jam malonumą, būti jam vienintelė. Jis nusipelnė viso ko geriausio, ir ji buvo pasiruošusi pereiti ugnį ir vandenį, kad tai jam parūpintų. Kartais atrodė, kad už tų melsvų nuoširdžių akių slepiasi liūdesys ir vienatvė. Lota turėjo juos išvyti. Įsikibusi į jo švarko atlapą priartėjo dar labiau ir savo lūpomis palietė jo lūpas. Pirmą kartą. Užsimerkė. Buvo taip gera. Jo kvapas kutenantis šnerves, jo minkštos švelnios lūpos, brangus audinys tarp jos pirštų, kurį ji vis stipriau spaudė. Jis nepasitraukė, bet jos ir nepalietė. Ne, Lota negalėjo tik tuo pasisotinti. Jos ranka prisilietė prie jo šlaunies ir ėmė lėtai slinkti aukštyn. Tuomet Rivas atšoko atgal.
– Ką tu darai?
Jis žvelgė į ją pasibaisėjęs, jo gražus veidas dabar atrodė perkreiptas pykčio. Ji nesuprato. Kas nutiko?
– Ir dabar tenori būti gatvės kekšė? – suriko Rivas.
– Ką?
– Ar pamiršai – nebeturi tam darbui, reikalingų įnagių!
Lota žiūrėjo į jį vis dar iki galo nesuprasdama, vis dar be galo nustebusi. Dar niekuomet nematė jo tokio.
– Tu nebebūsi tokia! Supranti? Niekada!
– Taip, – sumurmėjo atsakydama. – Nebebūsiu.
– Gailiesi? Gailiesi, kad nebegali stypsoti gatvėje ir pardavinėti savo kūno kiekvienam, kuris nori patenkinti savo bjaurius troškimus?
– Ne. Aš... Rivai!
– Aš maniau, kad tu kitokia, aš maniau...
Jis giliai kvėpavo, lyg beviltiškai bandydamas suvaldyti pyktį. Žvelgė į ją, tarsi į priešą, tarsi į kažką, ką ruoštųsi pulti. Lota susigūžė. Dabar jis gąsdino, tačiau ji ir toliau purtė galvą ir bandė pasiteisinti, bandė pasakyti, kad jis neteisus, kad ne taip ją suprato.
– Tu iš tiesų taip galvoji? – lyg vėl atradusi balsą, ėmė kalbėti. - Tu manai, kad tuo užsiėmiau dėl savo malonumo? Manai, kad kuri nors tuo užsiima dėl malonumo? Per vieną naktį galėdavau uždirbti sau ir dukteriai duonos visai savaitei. Man reikėjo ja pasirūpinti. Aš juk nieko daugiau nesugebu. Nieko už ką žmonės mokėtų ne skatikus. Manai norėjau nors vieno to girtuoklio ar smirdinčio senio? Manai – tai buvo malonu?
Jo veidas lyg kiek prašviesėjo.
– Tu esi vienintelis, kurio aš noriu, – tyliau pasakė Lota. – Bet suprantu, kad tai beviltiška. Tokios manęs niekam nebereikia. Tuo labiau tau.
Kai Lota vėl pakėlė žvilgsnį nuo grindų Rivas jau buvo ramus, tačiau jo veide tarsi nebuvo jokios emocijos: nei pykčio, nei liūdesio, nei džiaugsmo.
– Daugiau taip nesielk, – šaltu balsu pasakė. – Einu pas savo svečius. Palauk čia, paprašysiu, kad tave pakviestų, kai ateis laikas.
Lota tik linktelėjo, ir jis, nieko nebepasakęs, išėjo. Ji susmuko į minkštą krėslą. Tas džiaugsmas, kuris dar neseniai tarytum tvinksėjo kiekvienoje kūno gyslelėje dabar ištirpo, pasišalino. Beveik norėjosi verkti. Ar ji ne taip perskaitė ženklus? Ar ji taip žiauriai suklydo, spręsdama apie jo jausmus sau?
Iš tiesų... Ką ji bandė apgauti? Ar kokiam vyrui, net tokiam geram kaip Rivas, iš tiesų norėtųsi moters tokios kaip ji? Ar Lota dar apskritai galėjo vadinti save moterim? Ne, ji nebebuvo moteris, tik pusiau mechaninis įrenginys tik iš toliau primenantis žmogišką būtybę.
Net pati nebūtų galėjusi pasakyti kiek maždaug laiko galėjo taip sėdėti. Tarsi pabudo tik tada kai prie durų vėl išgirdo žingsnius. Šį kartą buvo tikra, kad tai ne jis.
Eva. Dabar ji buvo apsirengusi ilga juoda, nėriniuota suknia, nebe seselės rūbais. Tačiau net ir šįvakar jos rankos buvo apmautos pirštinėmis. Šį kartą ne baltomis, o juodomis, priderintomis prie suknelės, neparmatomomis. Lota niekuomet bebuvo mačiusi jos pirštų.
– Einam. Daktaras prašė tave pakviesti.
Lota skubiai pakilo nuo krėslo. Nenorėjo, kad jis lauktų nors sekunde ilgiau negu turėtų. Dabar vėl kilo nerimas. Ar ji sugebės tinkamai pasirodyti. Šis vakaras turėjo būti jo triumfo akimirka. Rivas jai viską papasakojo. Dalis tų senų medicinos profesorių matė Lotą dar tada, kai ji tik pateko į šią ligoninę. Jie sakė Rivui, kad ši – tik beviltiškas atvejis, kad dar bandyti ją išgelbėti tėra resursų ir darbo pragaištis, jie sakė, kad net ir per stebuklą pavykus, jos gyvenimas bus pasibaisėtinas, ji liks suluošintu monstru, gąsdinančiu vaikus, nesugebančia užsiimti jokia veikla, priversta nebent elgetauti. Tačiau Rivas nepasidavė ir šiandien jis ir ji galės įrodyti tiems, savo teisumu įsitikinusiems, jį menkinusiems kvailiams, kieno pusėje yra tiesa, kas iš tiesų turi talentą, sugebėjimus ir protą, o kas tik apsimeta visažiniais. Lota prisiminė su kokiu džiaugsmu, kokiu užsidegimu jis pasakojo apie tai, kaip viskas turės įvykti šį vakarą. „Jie negalės tavim atsižavėti, jie gal nė nepatikės, kad tu ir tai, ką jie matė, yra tas pats žmogus. Kai kurie gal net įsimylės tavo grožį. “ Ji taip pat džiaugėsi jo džiaugsmu, nebeprieštaravo, kai pasakė, kad galbūt jiems reikės įrodymų, kad galbūt Lotai ir prieš juos teks apsinuoginti. Šį kartą nebesiruošė prieštarauti. Jis gražino jai gyvenimą, jis suteikė jai tai, ko ji niekuomet neturėjo ir vienas vakaras gėdos buvo tik maža kaina už tai sumokėti.
Eva nieko nebepasakiusi greitu žingsniu nuėjo siauru koridoriumi tolyn. Lota sekė paskui. Už pirmo posūkio pateko ten, kur dar nebuvo įžengusi. Rivas neleido jai slampinėti po ligoninę ir ji jo klausė. Pirmas savaites pažinojo tik savo didelę palatą su nuolat burzgiančiu aparatu, o vėliau išvydo ir šį nedidelį kambarėlį šalimais. Apie tai kiek vietos iš tiesų užėmė ligoninė jai šiek tiek tepasakojo kita sesutė Ana. Jaunesnė ir malonesnė už Evą. Anos kūnas taip nestriginėdavo, tačiau vietoje vienos rankos turėjo tik grubią mechaninę konstrukciją. Sunkią, didelę, pūkšinčią, per specialiai tam paliktas angas netgi leidžiančią garus. Ši „ranka“ judėjo pagal Anos pageidavimus, tačiau buvo negrabi ir netiksli. Tikslumui reikėjo Evos. Visgi net ir ta deformuoto kūno sesutė Lotai buvo mielesnė už tvarsčių keisti ateidavusią Evą.
Dabar abi su Eva jos greitu žingsniu įėjo į salę pilną triukšmo, karštos drėgmės ir kaistančio metalo kvapo. Salėje ritmingai, greitai sukosi dideli mašinų ratai, klaksėjo stūmokliai, iš variklių kilo garas pildydamas salę rūko, versdamas Lotą neatsilikti nuo Evos ir nepasiklysti. Atrodė, kad staiga iš ligoninės jos pateko į fabriką. Praėjusios salę pateko į dar vieną koridorių, kurio sienomis nuo mašinų salės raitėsi šiluma pulsuojantys vamzdžiai. Einant toliau tunelis šakojosi, vamzdžiai taip pat.
– Kam tai? – paklausė Lota.
Eva neatsisukdama pasakė:
– Manai, tu vienintelė, kuri savo palatoje turėjai mašiną, padedančią tau gyti? Tu dar daug ko nematei.
Lota tuo buvo tikra. Iš tiesų neišmanė nieko apie mediciną ir ligonines, bet buvo tikra, kad tokios ligoninės kaip ši, daugiau nerastum.
– Tai kiek čia dabar tokių kaip aš?
Eva neatsakė, tik ėjo tolyn. Lota ir nesitikėjo atsakymo. Apie kitus pacientus nekalbėjo niekas. Net Rivas, net Ana. Lota buvo sau pažadėjusi ir nebeklausinėti, taip jų neerzinti, bet štai ir vėl smalsumas nugalėjo pasiryžimą.
Galop seselė stabtelėjo prie metalinių grotų. Už jų buvo tik tamsi erdvė. Eva nulenkė rankeną šalimais ir kažkas toje tamsoje suūžė. Lyg iš kažkur giliai kažkas ėmė bildėti, ūžti, artėti. Lota atsitraukė. Pamatė pašaipią Evos šypseną, tuomet tai, kaip iš tamsos iškyla kažkokia apšviesta plokštė. Ne, ne plokštė, lyg didžiulė dėžė be vieno šono. Ūžimas nutilo. Eva atvėrė grotas ir įžengė jos vidun. Galvos mostu pakvietė Lotą ateiti ir sustingo. Lota taip pat stovėjo nejudėdama. Tas įrengimas ją gąsdino. Kas jai gali nutikti, jei sutiks eiti su ja? Ką tas įrengimas jai padarys? Kai Eva vėl pajudėjo Lota vis dar nedrįso.
– Kiek galima laukti? Kaip kitaip tu tikiesi patekti į viršutinį aukštą? Nebūk bailė. Nė vienas iš tų senių neišsigando lifto.
Lota pajudėjo ir virpančiomis kojomis įžengusi į dėžę, sustojo šalia Evos. Ji uždarė grotas ir nulenkė dar vieną rankenėlę. Ūžimas atsinaujino, dėžė piktai sudrebėjo ir grotos priešais ėmė leistis žemyn. Priešais iškilo raudonų plytų siena. Lota norėjo kur įsikibti, bet bijojo liestis prie šitos dėžės dar nors vienu pirštu, todėl įsikibo į Evos petį. Ši neapsidžiaugė, bet moters rankos nenusipurtė. Po keliolikos prailgusių sekundžių drebėjimo dėžė sustojo ir Eva atvėrė vėl atsiradusias grotas. Šį kartą Lota pamatė jau kitokį vaizdą. Koridorius buvo apkaltas medžiu, išpuoštas auksu spindinčiais ornamentais, nušviestas dujinių lempų po gražiais vienodais gaubtais. Visur sklido jauki švelni šviesa. Jos išlipo ant stabilių grindų ir Lota iš palengvėjimo atsiduso. Eva vėl ėjo pirma. Šį sykį nebe toli. Sesutė sustojo prie tamsių medinių durų, iš slaptos suknelės kišenėlės ištraukė raktą. Spyna trakštelėjo ir Eva atvėrė duris.
– Daktaras norėjo, kad palauktum jo kambaryje. Jis pats ateis tavęs pakviesti.
Lota nedrąsiai įėjo vidun. Šį kartą jokių mašinų nebeišvydo. Tai tebuvo didelis, prabangiai apstatytas miegamasis. Durys užsidarė, ir Eva vėl jas užrakino iš išorės. Lota neišsigando, jau buvo pratusi prie tokio jų visų elgesio. Ant sienų blankiai degė gelsvos šviesos. Prie sienos – dar viena knygų lentyna, rašomasis stalas, jaukiai traškėjo didelis atviras židinys, o visos likusios sienos nuo grindų iki lubų buvo nukabinėtos paveikslais. Dideliais ir visai mažyčiais natiurmortais, peizažais, portretais. Lota dairėsi aplink lyg būtų ne Rivo kambaryje, o muziejuje. Čia buvo ir tas pats patefonas, kurį jis buvo atsinešęs į jos palatą. Ji nusišypsojo tai prisiminusi. Priėjusi arčiau stalo išvydo popieriaus lapus pribraižytus pieštuku. Matė kažkokių kaulų piešinius, tačiau šalia jų, su jais sujungtos buvo ir kažkokios kitokios detalės. Prisiminė tas metalines plokšteles, kurias matė Rivą dedant į jos veidą. Pirštais palietė savo skruostus. Jie buvo šilti ir švelnūs, ne tokie kaip Evos pirštai ar Anos ranka. Lota nusisuko ir šyptelėjo. Koks iš tiesų skirtumas ar jos viduje kaulas ar metalas? Dabar jaučiasi gerai, atrodo gražiai, tai kas slepiasi po oda jai niekuo netrukdo.
Priėjo prie didelės, tamsiu raudonu audeklus uždengtos lovos ir prisėdo. Kodėl Rivas norėjo, kad ji lauktų jo čia? Tokioje vietoje. Gal jis vis tik persigalvojo? Gal suprato sureagavęs per stipriai, gal suvokė, kad Lota nieko blogo nenorėjo? Čia taip pat tarėsi jaučianti jo kvapą. Įkvėpė giliai, pilnais plaučiais. O tada pamatė dar kai ką ant stalelio prie lovos. Čia atverstas gulėjo juodu rašalu prirašytas sąsiuvinis. Ji palinko arčiau ir perskaitė:
„Spalio 8.
Lotos ranka jau beveik baigta. Niekuomet iki šiol nepavyko jos sukurti taip gerai. Kitos šypsosi. Žinau, kad mažai ką supranta, bet šypsosi. Eva pyksta. Pavydi. Jos pavydas mane žavi. Ne tik dėl to, kad taip ji lyg ir pritaria mano džiaugsmui gerai atliktu darbu, bet ir dėl to, kad jos grubokai sudėtas kūnas sugeba rodyti tokias emocijas. Eva iš ties gavosi gera. Bet Lota bus tobula. “
Kas tai? Rivo dienoraštis? Jis juk sakė, kad Eva buvusi jo pacientė. Lota pasitraukė tolyn. Neturėtų to skaityti. Juk tai asmeniška. Išsitiesė ir dar kartą apsižvalgė po kambarį. Akys vis tiek tarsi kliuvo už to dienoraščio netoliese. Bet kodėl jis jį paliko tokioje matomoje vietoje prieš pakviesdamas ją? Gal net tikėjosi, kad perskaitys? Vėl pasislinko arčiau sąsiuvinio ir, nors krūtinėje ir dilgčiojo sąžinės priekaištai, atvertė kitą puslapį.
„Spalio 12.
Šiandien dirbome su Lotos veidu. Eva sako, kad aš per daug koncentruojuosi į smulkmenas, bet ji nesugeba suprasti. Lota bus gražiausias dalykas, kurį man kada pavyko sukurti. Tuomet jie visi supras, kad klydo. Visas pasaulis supras, kad per anksti nurašė Rivą. Jie pavydės, jie norės sugebėti kurti taip kaip aš, tačiau jiems savo paslapčių aš niekada neišduosiu.
Lota verkė iš skausmo. Ji nebuvo man maloni ir tai žeidė. Kaip mažas vaikas, nesuprantantis, kad jam norima tik gero. Ne tik ji, bet ir aš turime nepamiršti – skausmas, tai tik nedidelė kaina, kurią reikia sumokėti už triumfą. Aš dievinu savo naują kūrinį. Ir jie visi ją dievins. Bet Lota mano, tik mano ir niekieno daugiau. “
Lota šyptelėjo. Ji tikrai neprieštaravo tokiai minčiai, džiaugėsi galėdama būti jo. Tik jo. Sąžinės priekaištai menko. Skaitė toliau.
„Spalio 15.
Oda prigija gerai. Mokausi iš savo klaidų. Jei Evos donoras būtų turėjęs giminystės ryšių su ja, taip pat būtų turbūt būtų pavykę geriau. “
Paskutinis sakinys sukėlė nerimą. Donoras? Koks donoras?
„Spalio 19.
Lota baigta. Negaliu ja atsigrožėti. Visa ką iškenčiau buvo verta šito. Po savaitės jie visi ją pamatys. Visi praras amą. Iš pradžių, esu tikras, jie net nepatikės, kad Lota iš tiesų tikra. Bet jiems įrodysiu. Jie dar neįsivaizduoja ką gali daktaras Rivas, jie net neįsivaizduoja ką gali jo kūrinys.
Turėčiau jai sugalvoti kokį kitą vardą. Jai reikia kito vardo, vertesnio jos dabartinio grožio, tokio, kuris nubrauktų jos buvusią šlykščią praeitį. Tokio, kuris leistų man tai pamiršti.
Elžbieta?
Ne.
Ji vis prašo leisti jai susitikti su dukra. Ir tai noriu pamiršti. Bet pažadėjau. Jei ji nesiruošia jos pamiršti, man reikės jai viską papasakoti. Lota supras. Turi suprasti. Juk viskas ką padariau buvo ir dėl jos. Ji supras ir liks su manimi. Kitaip negali būti. “
Nerimas sustiprėjo. Po šio įrašo buvo tik tušti lapai ir Lota karštligiškai ėmė versti per storą, įrištą odos viršeliais sąsiuvinį. Visą perskaityti užtruktų visą naktį. Tiek ji neturėjo. Rivas tikrai tuojau ateis. Kada juodu susipažino? Kada buvo ta naktis, kai kažkas ją užpuolė? Tai buvo vasaros pabaiga? Rugsėjo pradžia?
Jos pirštai verčiantys lapus stabtelėjo.
„Rugsėjo 3.
Vakar persistengiau. Daviau valią įtūžiui. To nereikėjo, tačiau žinau savo silpnybes. Žinau, nors ir nesugebu iš jų išsivaduoti. Kai pamačiau tas iššokusias krūtis, tą pardavimui parengtą kūną nebegalvojau ar ji man iš viso tinka. Tai taip šlykštu, tai kuo jos užsiima. Aš nenoriu to matyti.
Dabar man reikės daug ką atkurti. “
Lotos pirštai drebėjo. Lėtai ji atvertė dar vieną puslapį atgal.
„Rugsėjo 2.
Iš paskutinės prostitutės nesigavo nieko gero. Sugadinau. Turėčiau pasipraktikuoti tiksliau durti. Pažeidžiau per daug nervinių pluoštų. Eva padėjo man atsikratyti tuo kūnu. Kada nors upė jį išplaus, tačiau vis tiek niekam tai nerūpės. Tų atmatų ir taip pilnos gatvės, viena daugiau ar mažiau – kam rūpi. Šiandien būsiu atsargesnis. Krantinėje turėtų būti pakankamai tuščia, bet vieną kitą atrasiu. Mane lanko keistai gera nuojauta, galbūt iš tos, kurią parsinešiu šiandien kas nors gero ir pavyks. “
Lota pakėlė rankas prie burnos. Širdis daužėsi taip stipriai, kad atrodė, jog išlips per gerklę. Ne, ne, ne. Ne Rivas. Tai melas, tai netiesa. Tai tos Evos kraupus planas juos sukiršinti, tai sapnas, tai košmaras! Ne, ji tuo negalėjo patikėti. Rivas geras, Rivas taip negalėtų. Lota padėjo dienoraštį atgal. Ji tiesiog sapnuoja, ji užmigo ir sapnuoja, jai vaidenasi tie žodžiai popieriuje, ji jų nesupranta, perskaito ne taip, kaip turėtų. Ji pakilo ir žengė durų link, tačiau būtent tada žvilgsnis sustojo ties vienu taip neryškiai apšviestu paveikslu. Tai buvo moters portretas. Toks nepažįstamas, bet toks matytas. Kur? Staiga suprato. Veidrodyje. Moters akys buvo žalios, tačiau nosis, smakras, kakta, skruostikauliai, visa kita buvo visai visai taip, kaip dabar atrodė ji. Per kūną perbėgo šiurpas. Lėtai apsisukusi sugrįžo prie dienoraščio. „Klara“, galvoje skambėjo vienas vardas. Rivas sakė, kad jos dukra pas jo seserį, bet... Ką jis rengėsi šiandien papasakoti? Ką ji būtų „turėjusi suprasti“?
„Rugsėjo 6.
Ji prabudo. Sako esanti Lota. Aš patenkintas. Ji prisimena, ji protauja. Neatrodo, kad būtų labai išmani, tačiau man patinka jos balsas. Tikrai tiks prie to veido. Visą kitą dar bus galima taisyti.
Sako turinti dukrą. Nusiųsiu Evą jos paieškoti. “
„Rugsėjo 7.
Mergaitė bjauri. Tarsi nebūtų gana, kad yra prostitutės išpera, dar tos siauros akys ir platus veidas. Mane pykina tos proporcijos. Nuo jos spygavimo rodos trūks ausų būgneliai. Eva užtruko bandydama ją nuraminti. Bet oda jos visai nebloga“.
Lotos skruostais ėmė ristis ašaros ir ji vos prisivertė atversti kitą puslapį.
„Rugsėjo 9.
Bandžiau sugalvoti ką galėčiau sukonstruoti iš mergiotės, bet nenoriu šito imtis. Ne dabar. Dabar svarbesnis darbas – Lota. Pajungiau jos dukrą prie aparato už durų. Jo urzgimas miegant mane savotiškai ramina. Kol panaudosiu visą reikalinga odą, nusprendžiau palikti ją funkcionuoti“.
Lota pakėlė galvą. Dabar iš tiesų girdėjo kažkur už kambario sienų ūžimą. Tačiau durų nematė. Tik tas pro kurias ją įvedė Evą. O už jų juk tebuvo koridorius. Pakilo ir ėmė klausytis. Ūžimas sustiprėjo viename kambario kampe, už didžiulio, rėmu beveik liečiančio grindis paveikslo, vaizduojančio medžioklės sceną miške. Lota atsargiai apčiupinėjo paveikslą, pabandė patraukti, pastumti, bet jis nepajudėjo. Tuo metu už durų išgirdo skubius žingsnius. Rivas. Buvo tikra, kad tai jis. Kažkur širdyje tarsi suvokė, kad turėtų jo bijoti, tačiau visas pasaulis dabar tebuvo pulsuojantis nerimas.
Rivas plačiai atvėrė duris. Pasirodė, kad jo veide išvydo pykčio ir baimės šešėlius. Jis per akimirką įvertino situaciją. Nužvelgė Lotą, atverstą savo dienoraštį ant lovos. Ne ten, kur buvo jį palikęs. Melsvų akių žvilgsnis tarsi gręžėsi į jos veidą. Jis priartėjo.
– Juk Eva tave čia atvedė?
Ji nieko neatsakė, bet jos tylą, jis matyt suprato, kaip patvirtinimą.
– Dabar tu manęs bijai?
Lota papurtė galvą. Nebebuvo tikra savo jausmais. Jų buvimu.
– Ką tu padarei Klarai?
Jis pakėlė dienoraštį ir pažvelgė į atverstą puslapį.
– Juk skaitei. Nesupratai?
Ilgi pirštai užvertė sąsiuvinį ir piktai švystelėjo jį ant lovos, tada suspaudė jos kairę ranką, ir kita ranka prilietė didžiojo paveikslo kampą. Paveikslas lyg atsikėlė nuo sienos ir tuomet atsivėrė tarytum durys. Ūžimas pagarsėjo. Rivas žengė vidun, kartu vesdamasis ir ją.
Jiedu atsirado dar viename nedideliame kambaryje. Čia, kaip ir Lotos palatoje, stovėjo dar vienas toks aparatas, o priešais ant stalo gulėjo nejudantis vaiko kūnas. Lota nebūtų jo pažinusi, tačiau buvo tikra – tas kūnas be jokių gyvasties požymių, kūnas be odos ant veido, be odos ant rankų buvo jos Klara.
Lota ėmė verkti.
Rivas apkabino ją per pečius.
– Prašau. Pataisyk ją, – ėmė maldauti tų kraupių ją laikančių gniaužtų.
– Negaliu, – tyliai, lyg iš tiesų apgailestaudamas pasakė jis. – Iš jos paėmiau jau per daug, kad galėčiau sukurti tave. Tau gali būti skaudu, tačiau tu suprasi. Tikiu, kad suprasi. Juk supratai, kad negalėjau gražinti tau tų kūno dalių, kurios buvo skirtos vien nuodėmei. Tu dabar verta geresnio gyvenimo. Mes abu verti. Tu esi gražiausias sutvėrimas visame pasaulyje, o aš esu tavo sutvėrėjas. Mes esame aukščiau už juos visus. Už visus, kurie mūsų nesupranta, už visus, kurie iš mūsų juokėsi, kurie mumis netikėjo. Mes jiems parodysime, kas yra grožis. Grožis vertas šiek tiek skausmo.
Lota nuleido rankas ir galvą.
– Eime, prašau. – ištarė Rivas, tuo pačiu balsu, kuris kažkada Lotai atrodė švelnus ir geras. – Tu esi grožio triumfas. Po visko ką mums teko iškęsti, tu turi jiems pasirodyti.
Lota paskutinį sykį pažvelgė į Klarą. Ašaros nustojo tekėti. Rivas paleido jos pečius, nusišypsojo ir švelniai suspaudė delną. Lota tik linktelėjo ir išsekė savo sutvėrėją atgal į miegamąjį. Tačiau einant pro tebeliepsnojantį židinį stabtelėjo.
– Palauk.
Rivas sunerimęs atsisuko. Lota vėl įsikabino į jo švarko atlapą ir pabučiavo jo lūpas. Šį kartą į bučinį jis atsakė. Ilgi jo pirštai švelniai palietė jos kaklą, jos skruostą. Šiluma keliavo jos kūnu. Ne, jau nebe šiluma, tiesiog karštis. Nors jos akys užmerktos, ji tarėsi matanti, kaip liepsnos iš židinio randa kelią jos suknelės nėriniais, švelniu blizgiu audiniu, kaip lipa aukštyn. Šviesos padaugėjo. Rivas atsitraukė ir suriko:
– Tavo suknelė!
Lota nebežiūrėjo į tai, ką žinojo vykstant, tik nebelaukdama nė akimirkos, dešine ranka sučiupo jo kaklą ir suspaudė. Jis sukriokė ir abiejų rankų pirštais įsikabino į jos riešą.
– Paleisk, aš... negaliu kvėpuoti.
Jos gniaužtai kiek atsileido, tačiau ne tiek, kad jis sugebėtų pasitraukti.
– Man skauda, Lota.
– Skausmas, tik nedidėlė kaina už triumfą, – išsišiepė ji.
Ugniai belipant jos suknele aukštyn, keičiant tamsiai žalią spalvą į kaitrią švytinčią geltoną, ji išsitraukė perlinę segę iš savo plaukų ir smailiais jos nagučiais smeigė sau į veidą. Melsvose akyse dabar išties išvydo siaubą.
– Ne! – sušuko Rivas. – Nedaryk to. Prašau, ne.
Ugnis plito, bet Lota karščio nejuto, juto tik kraują tekantį žemyn jos skruostais, segės metalo brūžius į veido metalą, matė pilnas skausmo Rivo akis, ašaras tekančias jo skruostais. Jis taip pat nebejautė ugnies. Ugnies sukeliamas skausmas buvo niekis.
– Tenorėjau sukurti grožį, – sušnibždėjo liepsnoms jau liečiant veidą.