Rivas (2) (dvikova)

Kai Lota pabudo ir vėl akies krašteliu išvydo jį. Daktaras Rivas, šį sykį, savo sodriai žalią švarką buvo numetęs ant kėdės, ir apsitaisęs medicininiu chalatu kažką darė palinkęs prie jos pilvo. Šį karta šalia jo stovėjo ir dar kažkoks aparatas ant aukšto stovo. Viršutinė jo dalis Lotai priminė nublizgintą varinį arbatinuką su kažkokiu šone įtaisytu laikrodėliu. Per aparatėlio šoną kilo balkšvas, tarsi verdančio vandens dūmas. Net ir šis nedidelis daiktas skleidė keistą klaksintį garsą. Panašų, tik gerokai tylesnį, negu didysis triukšmadarys šalia Lotos lovos. Nors, atidžiau įsižiūrėjus, pasirodė, kad ir tas, plonu lanksčiu vamzdeliu sujungtas su didžiuoju aparatu. Daktaras dešinėje rankoje laikė kažkokią naujosios mašinos dalį, ši lankstėsi per savo metalinius sujungimus ir išsitiesdama iki Lotos kūno vis išleisdavo dar kitokį keistą garsą. Pasirodė, kad ji užuodė nestiprų svylančios mėsos kvapą. Lota tik stebėjo, bet vis dar nieko nejautė.

– Kas vyksta?
Jo pečiai krūptelėjo.
– O, nebemiegi. Neskauda?
– Ne. Ką darote?
– Bandau sutvarkyti tavo pilvą, Lota.
– Ar ilgai užtruks?
– Pilnai? Gal kelias dienas.
– Ar skaudės? – paklausė net nesusimąsčiusi.

Melsvas akis, jam atsisukus, uždengė nuo kaktos užkritę plaukai. Viena akis buvo pridengta dar ir gelsva stiklo linze. Jis mostelėjo galva atgal. Stiklas tarsi pats savaime atsilenkė ir pasitraukė jam prie ausies.

– Bijai skausmo?
– Taip.
Jo veidas tarsi tapo liūdnesnis.
– Neturėtum. Bet jei neskauda dabar, neskaudės ir vėliau.

Ji bandė nusiraminti. Ir vėl jautė, kad ašaros netoli. Už ką visa tai? Kas ją užpuolė? Kuo ji neįtiko? Kam reikėjo taip žiauriai su ja pasielgti? Ji tesistengė uždirbti duonos sau ir dukteriai. Vieninteliu būdu, kurį žinojo. Juk niekam tyčia nekenkė. Lota bandė įsivaizduoti kaip dabar atrodo. Kaip monstras iš tų siaubo knygelių, kurias pastaruoju metu pardavinėja gatvėse? Giliai įkvėpė. Ne, neturi verkti. Bent jau ne dėl to.

– Kaip Klara? – paklausė to, apie ką galvojo beveik visą bemiegę naktį. – Ar radote?
– Žinoma. Nebepergyvenk dėl mergaitės, ji pas mano seserį. Kol pasveiksi, ji ja pasirūpins. Ji turi didelius namus ir dievina vaikus.
Lota nusišypsojo.
– Ačiū. Labai. Ar galiu ją pamatyti?
– Tai nebūtų protinga. Tu nenori traumuoti savo vaiko. Nenori, kad pamatytų tave tokią.

Ji stipriai sučiaupė lūpas. Taip, jis turbūt teisus. Jei ji atrodo taip, kaip įsivaizduoja Klarai geriau to nematyti. Mergaitei ir taip užtenka naktinių košmarų.

– Ar ji klausė apie mane?
– Žinoma. Pasakėme, kad tu ligoninėje, kad pasveiksi ir tada jūs vėl susitiksite. Nepergyvenk dėl jos. Pas mano seserį ji atrodo visai patenkinta. Ten turės savo bendraamžių.
– Dėkui. – Lota jautė, kaip jos akyse ima kauptis ašaros, šį kartą ne iš liūdesio, o dėl dėkingumo. Tačiau Rivas, tai išvydęs, rodos sutriko ir nusisuko. Ji pabandė susitvardyti.
– Ar ilgai dar turėsiu čia būti?
– Nežinau. Stengiuosi, kad būtų kuo greičiau.

Lyg pavargęs šnekėtis, jis vėl ėmė dirbti. Lota dar kartą apsidairė. Ir šita graži, nematytais aparatais apstatyta ligoninė, ir daktaras Rivas kėlė pasitikėjimą. Jo balsas, jo laikysena, jo žodžiai. Lota nematė nieko daugiau išskyrus šį kambarį, bet bandė įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti kitur. Turbūt kitos palatos panašios: erdvios, dažytos tokiomis pačiomis sodriomis, ryškiomis spalvomis, jaukiai nušviestos aliejinėmis lempomis, apstatytos prašmatniais baldais ir keistais blizgiais aparatais, lubomis, sienomis išraizgytomis variniais vamzdeliais. Čia, ne taip kaip kitose ligoninėse, buvo netgi gražu. Ir pats Rivas buvo gražus. Jau iš pirmo žvilgsnio Lota tai pastebėjo, tačiau dar vakar ne apie tai galvojo. Ilgos blakstienos, tiesi nosis, simetriškas žandikaulis, šviesi, lygi oda ir ta beveik šelmiška blyškių lūpų šypsena. Jos žvilgsnis sustojo jo veide ir nebepasitraukė.

Jis dirbo ilgai, taip pat ilgai Lota į jį ir žiūrėjo. Galbūt tai pajutęs daktaras galop atsisuko. Lyg pagauta nusikaltimo vietoje Lota užsimerkė.

– Jei nori, gali miegoti, man visai netrukdys, – ištarė jis.
– Ne, aš tiesiog...
– Taip?

Dabar kažkodėl jautėsi įspiesta į kampą. Ta, kurią jau seniai nustojo trikdyti vyrai, dabar jautėsi sutrikusi. Beviltiškai bandydama sugalvoti svarbų klausimą ir nukreipti jo dėmesį nuo savęs, nei iš šio, nei iš to prisiminė sesutę.

– Ta seselė... Ema, ar ne?
– Eva.
– Eva. Ar jai viskas gerai? Atleiskit, kad klausiu, bet... Vakar, ir net šiandien vieną kartą... Ji vis, kaip nuo kokio priepuolio, sustingsta keliom sekundėm, ir tada viską tęsią, lyg nieko nebūtų buvę.
– Ar dėl to nutiko kas nors blogo?
– Ne, nieko blogo, tik... Tai keista, ir tiek.
– Galėjai paklausti jos pačios.

Lotai tapo dar nesmagiau. Iš tiesų. Dabar ji turbūt atrodo, kaip kokia turgaus pletkintoja. Vis tik daktaras atsakė.

– Eva taip pat buvo mano pacientė, tačiau tuomet... Turbūt dar nebuvau pakankamai geras, kad viską sutvarkyčiau be pasekmių. Po to ji pati pasisiūlė prisidėti prie mano darbo. Eva gera seselė.
– Taip, gera.

Lota nebepratęsė. Nebedrįso to sakyti, tačiau kažkas Evos akyse, jos veide ją neramino. Seselė darė viską ko reikėjo, keitė jos tvarsčius, prausė, valgydino, bet Lota tarėsi tikrai matanti tą priešiškumą jos žvilgsnyje.

Nebedrįsdama žiūrėti į dirbantį daktarą ėmė vėl dairytis po kambarį kiek leido jos apmiręs kaklas. Tada žvilgsnis vėl sustojo ties ant sienos priešais pakabinta, po stiklu uždaryta, smeigtukais susmaigstytų drugelių kolekcija. Tokį vaizdą buvo mačiusi tik gamtos muziejuje dar būdama visai maža. Šis daiktas, atrodė, ne visai pritiko ligoninei.

– Įdomu, – ištarė.
Rivas, lyg pažadintas iš susikaupimo, atsisuko.
– Kas?
– Tai. Drugeliai.

Daktaras trumpam žvilgtelėjo į sieną.

– A, tai. Gražūs, ar ne?
– Gražūs, – sutiko Lota, nors iš ten kur žiūrėjo net nematė kokie drugeliai ten sudėti. Vaikystėje šie padarai ją gąsdindavo. Ne taip, kaip visi žmonės, juose ji matė ne žavias sparnų spalvas, o juodus neproporcingus kūnus, dideles apvalias akis, ilgą, tarsi į pakaruoklio kilpą susivyniojantį liežuvį, kraupias naguotas kojas.

– Tai mano kolekcija. Iš anksčiau, kol dar neturėjau šios ligoninės.
– Dabar tuo nebeužsiimate?
Rivas šyptelėjo.
– Nesikreipk į mane „jūs“, Lota. Man tai nepatinka. Daktarą ir pacientą sieja vienas stipriausių ryšių galimų tarp žmonių, nesame svetimi.
– Gerai. Pabandysiu, – nusišypsojo ji.
– Drugeliai – praeitis. Dabar ieškau grožio kitur.
– Kur?
– Čia.
– Ligoninėje? – nustebo.
– Taip. Grožis yra tai, kas sukelia gyvenimui prasmę. Dar nuostabiau, kai gali ne tik jį atrasti, bet ir kurti.
– Jūs... tu kuri grožį ligoninėje?
– Žinoma, Lota. Pamatysi.

Ta šelmiška šypsenėlė ir vėl užsižiebė, o jo rankos ir vėl sugrįžo prie darbų ties jos pilvu.

– Ar galiu dar paklausti?
– Klausk, – atsakė neatsisukdamas.
– Kodėl čia nėra langų?
– Todėl, kad dalis medikamentų ir kitų medžiagų, kurias čia laikau, yra jautrios saulės šviesai.
– Užtat aš neįsivaizduoju, koks dabar paros metas, – beveik atsiprašančiu tonu pasakė Lota.
– Maždaug vidurnaktis.

Moteris nustebo.

– Vidurnaktis? Tu būni čia taip ilgai? Negi namuose niekas nepasiilgsta?
Rivas vėl šyptelėjo, tačiau vis dar neatsisuko.
– Ne, ligoninė – mano gyvenimas ir tikslas. Jei turėčiau šeimą, neturėčiau jai laiko. Dėl to neturiu šeimos. O gal turiu – mano šeima jūs visi. Pacientai, seselės.
– Nepavargsti?
– Ne.
– Bet juk darbas sunkus. Kasdien kovoti dėl žmonių sveikatos ir gyvybės.

Jis papurtė galvą.

– Ne. Dėl grožio, Lota. Šiame pasaulyje verta gyventi tik dėl grožio. Gyvybė pati viena... Tai nėra pilnas gyvenimas.
Lota pabandė nusijuokti.
– Bet juk ne visiems pasiseka gimti gražiems. Negražių negelbstite?
– Visi mano pacientai gražūs. Tu taip pat.
Lota prikando lūpą. Tai buvo melas. Ypač dabar. Jei jau netgi sakoma, kad dukra jos išsigąstų.
– Sakei, kad užpuolikas supjaustė mano veidą, kaip galiu būti graži?
Jis tik mįslingai nusišypsojo. Tada ištiesė ranką prie aparato.
– Labanakt, Lota.
Ilgi jo pirštai pasuko vieną rankenėlę, didysis aparatas sušnypštė ir moteris pajuto, kaip merkiasi akys.

+++

Paskutiniosios dienos buvo puikios. Rivas šalia jos buvo beveik visą laiką, taip turbūt apleisdamas kitus ligonius, tačiau Lotai tai nebuvo svarbu. Ji džiaugėsi kiekviena minute. Rivas tikino, kad jos dukra pas jo seserį gyvena gerai, jiedu ėmė kalbėtis daugiau, kol jis dirbdavo, netgi deklamuodavo jai savo mėgstamus eilėraščius, o štai kitą dieną į kambarį atsinešė ir patefoną. Visą dieną, kol daktaras dirbo su jos ranka, jie klausė Rivo mėgstamos operos garsų ir kalbėjosi apie meną. Gal greičiau kalbėjo Rivas. Lota tik klausėsi. Jos gyvenime nebuvo laiko poezijos skaitymui, nebuvo pinigų ėjimui į spektaklius, koncertus ir operas. Niekuomet nemanė, kad jai to trūksta, tik štai dabar, kai apie tai ėmė kalbėti jis. Dabar kai jis šnekėjo apie meną, suteikiantį grožį pasauliui, ji iš tiesų troško pati visa tai pamatyti. Svajojo, kad paskui, kai pasveiks, apsirengs žavingą šilkinę suknutę, tokią, su kuriomis vaikšto aukštuomenės damos, ir įsikibusi į jo parankę, su Klara šalimais eis į dailės parodas, sėdės dailiuose, niekad nematytuose operų balkonuose ir klausysis arijų nesuprantamomis kalbomis. Dabar, rodės, pirmą kartą suprato kaip iš tiesų skiriasi vargetų, ir tokių kaip jis pasauliai. Žinoma garsiai netarė savo minčių, bet jis, lyg suprasdamas jos norą visa tai kuo geriau įsivaizduoti, pasakojo ir pasakojo. Tai buvo galbūt vienos šviesiausių dienų pastaraisiais Lotos gyvenimo metais.
O šiandien tai baigėsi. Šiandien, nuo pat pirmų minučių išvydus Rivą, ji pajuto skausmą.

– Susikaupk, Lota, nejudėk, čia reikia tikslumo, – tarsi jau pavargęs nuo nuolat kartojamų prašymų, jis atsiduso. Jo veidas priešais moters akis vėl išskydo nuo besikaupiančių ašarų.

– Gal galime atidėti rytojui? – drebančiu balsu paklausė ji.
– Ne, viską reikia padaryti iš karto. Negi nori, kad rytoj turėčiau krapštyti susidariusius šašus? Manai, skaudėtų mažiau?
– Bet ar tikrai negalima padaryti, kad nejausčiau? Kaip tada, kai gydei mano pilvą.
– Ne. Jau sakiau. Jei nejaustum veido, negalėtum ir kvėpuoti. Kitos išeities nėra. Tau reikia tik dar truputį pakentėti.

Rivo akis vėl uždengė masyvūs apvalūs akiniai. Virš jos galvos dar ryškiau įsižiebė lempa, o gelsvo metalo aparatas panašus į arbatinuką buvo pastumtas tolyn. Daktaras iškėlė priešais ją paprastų paprasčiausią pincetą ir ėmė leisti jį žemyn. Lota stipriai užsimerkė. Jei tik galėtų negalvoti apie skausmą. Gal skaudėtų mažiau? Bet kaip galima buvo apie tai negalvoti? Vėl pajuto kaip instrumentas dreskia, plėšia jos odą. Neišlaikiusi suvaitojo. Kiek dar tai gali tęstis? Rodos Rivas jau valandų valandas taiso jos veidą. Jis kalbėjo apie grožį, apie tai, kad ji džiaugsis save išvydusi veidrodyje, bet Lota dabar labiausiai troško, kad liautųsi skausmas. Visada norėjo būti graži, bet taip... Ne, taip buvo per sunku.

– Pakentėk, Lota, skausmas yra kelias į triumfą.

Jo žodžiai, kaip ir jo pincetas, žeidė. Šiandien moteris netgi ėmė jo nekęsti. Visi tie švelnūs jausmai gražiajam, gerajam daktarui tirpo ir težo kiekvieną kartą jam sukeliant skausmą. Pincetas pakilo ir Rivas dar kartą atsiduso. Ji neatsimerkė. Tik pajuto, kaip ore vėl suplevena jo kvepalų dvelksmas, išgirdo kaip sučeža prabangūs drabužiai ir jis paeina kelis žingsnius tolyn. Galop išdrįso atverti akis.

– Viskas?
– Ne, – liūdnai nutraukė jos viltis. – Man dar reikia šį tą paruošti.

Jis nusiėmė akinius ir pasiekęs duris, pašaukė Evą. Lota girdėjo kaip tarpduryje jie persimeta keliais žodžiais, kaip vėl tolyn nukaukši sesutės bateliai. Rivas sugrįžo. Vėl prisėdęs priešais išsitraukė paauksuotą kišeninį laikrodėlį ir žvilgtelėjo į ciferblatą.

– Dabar reikės truputėlį palaukti.
– Ar kai baigsi su mano veidu, galėsiu pamatyti Klarą?

Jis linktelėjo. Lota prisivertė nusišypsoti. Bent tai. Niekuomet nebuvo tokiam ilgam laikui išsiskyrusi su dukra. Nors ir girdėjo istorijas, kaip gerai mergaitei sekasi pas jo seserį, tačiau to neužteko, Lota norėjo ją pamatyti, ją apkabinti, su ja pasikalbėti.

– Lota, o... Tai, žinoma, asmeniškas klausimas, bet... Klara turi azijietiškų bruožų. Jos tėvas iš rytų? Koks nors buvęs klientas?
Rivas įsidėjo laikrodėlį atgal į kišenę ir įdėmiai žvelgė į ją laukdamas atsakymo. Net ir taip vaikiškai pykdama už sukeliamą skausmą nenorėjo neatsakyti. Jis juk atsakinėjo į visus asmeniškus klausimus, kuriuos tik sugalvodavo jam užduoti.

– Ne. Ne klientas. Jis buvo jūreivis. Mylėjome vienas kitą, jis norėjo mane vesti, bet... Bet vieną kartą jo laivas nuskendo ir jis nebegrįžo.

Rivas susiraukė. Jo veido išraiška tapo tokia, kokios Lota dar nebuvo mačiusi. Akimirką, tik trumpą akimirką, atrodė, kad jam tiesiog šlykštu tai girdėti. Greitai jo veidas vėl tapo toks kaip visada, tačiau lūpos vis tiek ištarė:

– Žinai, mediciniškai įrodyta, kad azijiečiai ir juodaodžiai yra ne tiek protiškai išsivystę kaip baltaodžiai?

Lota žvelgė į jį nustebusi.
– Tikrai? – tesugebėjo žioptelėti.

Rivas vėl pravėrė lūpas, tačiau tuo metu atsidarė kambario durys ir pro jas su medicininiu padėklu įėjo Eva.

– Dabar teks dar truputį pakentėti, – pasakė jis ir iš padėklo paėmė kažką metalinio. Tai buvo nedidėlė lenkta plokštelė. Jis atsargiai priartino ją prie Lotos veido ir stipriai paspaudė. Skausmas buvo stiprus. Ji iš visų jėgų stengėsi nerėkti, bet iš akių ir vėl ėmė ristis ašaros.

– Kam tai? – paklausė jo rankoms atsitraukus ir skausmui kiek atlėgus.
– Vardan grožio. Man reikia pakeisti tas tavo dalis, kurių tau trūksta. Nesugebu atauginti tavo audinių, todėl man reikia pagalbinių detalių.
Ji sukūkčiojo. Jo veidas apsiniaukė iš liūdesio.

– Nebijok. Viskas bus gerai. Geriau nei gerai. Viskas bus puiku.
Lota vėl užsimerkė. Vėl skausmas. Ašaros, tamsa, skausmas, skausmas, vis didėjantis, vis besitęsiantis skausmas.
– Neverk, Lota, pakentėk, – tarsi iš kažkur toli skambėjo Rivo balsas. – Man taip pat skauda, kai skauda tau.

– Užteks, prašau, aš nebenoriu, – vis dar užsimerkusi ėmė šnibždėti. Bet Rivas nesiliovė. Jis nebekalbėjo. Vieninteliai garsai, kuriuos girdėjo Lota, buvo tykus metalo tarškėjimas padėkle, Evos batukų kulniukų braižymasis į plytelėmis klotas grindis, ir aparato burzgimas. 
Ir tada, galų gale, po dienos užtrukusios amžinybę, visa baigėsi.

– Viskas, – ištarė Rivas. – Gali atsimerkti.

Ji nepakluso. Ašaros vis dar tekėjo iš perštinčių akių.

– Nieko blogo nebedarysiu, viskas baigta. Visos operacijos baigtos.
Lota nesureagavo. Jis sunkiai atsiduso. Ji girdėjo kaip ant staliuko tarkšteli padedamas padėklas, kaip ant medinės lentynos nusileidžia stikliniai buteliukai, kaip, galų gale, žingsniai tolsta nuo jos, kaip nenuskambėjus daugiau jokiems atsisveikinimo žodžiams jis išeina pro duris. Atsikvėpė. Jautėsi taip, tarsi pasaulyje būtų likusi tik ji, vis dar pulsuojantis skausmas ir tas nenutylantis įkyrus aparatas. Pagaliau pamažu atsimerkė. Nustebo. Šalia vis dar stovėjo Eva. Pilkos šaltos akys žvelgė į ją.

– Tu neturėtum taip elgtis. Jis tiek laiko paskyrė tau. Kaip nei vienai kitai, jis taip tavim rūpinasi, o tu...
– Man skaudėjo, – piktai iškošė Lota. Dabar jos nekentė taip pat stipriai, kaip ir Rivo.
– Visiems skauda. Protingi supranta, kad taip reikia, kad be skausmo nieko nepasieksi.
– Vadinasi, aš neprotinga. Ir ką?
Eva palinko jos pusėn dar labiau susiraukė. Kaip tik tuomet sustingo. Lota išsigando. Ką ji ruošiasi daryti? Ta grubi, pikta moteris, žvilgsniu pilnu neapykantos.
– Tu jo nenusipelnei, –galop ištarė seselė. Tada vikriai apsisuko ir nebestabtelėdama greitai išėjo iš kambario.