Dvyliktas numirėlis arba grįžę peiliai

Naktį Zelma dažnai išsiruošia  pasivaikščioti. Kartais į parką, kartais  masyviomis granito pakopomis  leidžiasi iki pat Ežero gatvės. Įspūdingi laiptai su atraminėm sienelėm sumontuoti pokario sovietmečiu  iš Žydkapių paminklų. Tuometinės miesto valdžios sprendimo nesuprato net Zelma. Partkome tais metais darbavosi architektas vokiška pavarde.
−Gal todėl jis, Ruinenholcas, ir sumanė sunaikint Prūdelio Žydkapius, − mintyse svarsto  Zelma.
−Bet vokiečių bažnyčią nugriauti − taip pat jo paliepimas, − kelintą kartą stebisi moteris jau eidama per gatvę ir sukdama link Talšos Senųjų kapinių. Atviromis sustingusiomis betono  gerklių angomis ją pasitinka šlaite išskaptuoti laidojimo rūsių veidai, šalti ir bejausmiai kaip mgb funkcionieriai.
−Aš viena iš jų, − negali nuneigti Zelma ir  prisimena miestiečių posakį:
−Ko karai nesugriovė, tą Ruinenholcas sugriaus.
  Tolumoje įduboje suraibuliuoja šviesų atšvaistai.  Šviestuvų stulpai kitame ežero krante brenda į vandenį, ... atskiesta Talšos srovių geltona šviesos spalva persidažo raudonai, tįstančiais liežuviais veržiasi atgal, pakrantėn, pasiglemždama į ryšulius surištas knygas...
Dūmai ritosi pažemiu liepsnojančių erdvinių  arkų tiltais link Salduvės. Liepsnos skalavo Talšos gelmėse kruvinus pirštus, pakilę nuo žemės apdegę knygų atplaišos maišėsi su auksiniais klevų lapais ir dūmų kamuoliais, burbuliavo apink ryšulius į ugnį mėtančias Fridą ir Zelmą, ir jau iš dangaus krito pelenai. Žydelkutės skleidė svilėsių kvapą, todėl miestiečiai jas už akių vadindavo Spyčka ir Machorke...
  Zelma užverčia galvą į dangų. Laužai paskęsta vėsoje. Akmeniniu patvoriu moteris  pasuka link Talšos.  Ji nebijo, nes pasivaikščiojimams skiria nereguliarų laiką,  be to kišenėje nešiojasi šaunamąjį  ginklą, o auliniame bate durklą. Na ir ką kalbėt, Zelma perėjus visus pragarus, ne kartą stovėjusi prieš vamzdį, netgi vaikystėje, ji nebijojo nieko. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad ne visai nieko.
...  Kartą grįžtant iš Baltijos vakare univermago kieme Zelmą užpuolė pabaisos, bet moteris nepasimetė, paleido į darbą peilius, ir du užpuolikai krito, paplūdę kraujais. Tada suskambo varpai, ant lavonų kaip ant pamatų pakilo bažnyčia su išdaužtu apvaliu langu viršuje, pro  langą išlindo ranka, o rodomasis pirštas ėmė grūmoti Zelmai.
̶  Bismillach, ̶  moteris ištraukė iš atminties arabišką burtažodį. Išlėkė į Vilniaus gatvę, susistabdė taksi.
̶  Į gelžkelio stoties bufetą, ̶  sukomandavo. Zelmai norėjosi pabūti tarp žmonių. Dundant pro šalį traukiniams, o tie garsai ramino moterį, ji ramiai gurkšnojo  degtinę.
̶  Ar laisva? ̶  paklausė kresnas kumpanosis vyras, atitraukdamas kėdę prie Zelmos staliuko.
Ji akimirksniu nužvelgė  juodaplaukį ir linktelėjo galvą.
̶  Matviejus, ̶  ištarė sėsdamasis vyras.
̶ Bismillach,   ̶  antrą kartą tądien pakartojo Zelma.
Ar arabiški užkeikimai,  ar miestas, pulsuojantis nakties paslaptingumais suvedė Matviejų ir Zelmą į rojų, primenantį Tūkstančio ir vienos nakties pasakas. Praėjus kuriam laikui, grįžo realybė, Zelma pasijuto besilaukianti.  Gimdė Vilniuje.  Geriausi specialistai buvo bejėgiai, kūdikis gimė  silpnas, luošas.  Per visas instancijas spaudžiamas Matviejus buvo priverstas susituokti ir  auginti kūdikį. Vyras susirado moterį iš rajono ar tai iš Pakruojo ar Pasvalio,  metrikacijoje įregistravo santuoką iš karto su vaiko gimimu. Taip Zelmos naujagimis tapo pilnateisiu  Kubikų šeimos nariu Edgaru. Zelma rėmė jaunavedžius. Neįgaliam vaikui negailėjo lėšų ortopedinei įrangai, sanatorijoms ir vaistams.  Edgaras  sugebėjo baigti vidurinę ir net institutą.
    Gorbačiovo laikais, vieną  žvarbią gruodžio naktį, Zelma susapnavo,  kad reikia patikrinti ar tebėra vietoje iš liuteronų bažnyčios pagrobta relikvija. Atsibudo šlapia nuo prakaito, prisiminė, kad kaip tik kadaise gruodžio penkioliktą relikvija ištraukta iš altoriaus sienos. Sekančią naktį apsiginklavusi pistoletu ir grąžtu Zelma prasmuko į Lenino gatvės namo 168 katilinę, pragręžė katilinės sieną. Tarp Lenino gatvės  168 ir Lenino gatvės 170 pastatų slapta suformuota  daugiau nei pusės metro pločio ertmė, slėptuvė, žinoma kgb majorei. Maišelyje prie relikvijos buvo raštas, kuriame nurodyta liuteronų bažnyčios sugriuvimo atveju relikviją laikinai paslėpti  toje vietoje pagal rašte nurodytas koordinates, o vėliau perkelti į Liepojos šv. Onos liuteronų bažnyčią. Relikvija negali būti dienos šviesoje daugiau kaip vieną parą.  Ką Zelma ir įvykdė. Relikviją atidaryti tik 2..... metais, o skaičiai neįskaitomai nusitrynę. Moteris pasiėmė relikviją, užtaisė  slėptuvės plyšį, užgesintą žvakę įsidėjo kišenėn ir patraukė namo. Grįždama mąstė, kad laikai neramūs perestrojka   ̶nieko gero nežada,  todėl kuriam laikui relikviją pasidėjo saulėto buto salione. Idėją, kad buvusioje slėptuvėje ir katilinėje galima įrengti egzotišką kavinę su išėjimu į Tilžės gatvę, Zelma pasiūlė partijos bičiuliui.  Neužilgo, kaip  ir prognozavo abi su Frida, užgriuvo
kažkoks sąjūdžių cunamis, įprasta tvarka pradėjo byrėti, viskas makaluotis. Net relikviją savo bute Zelma užmiršo.
    Prieš Naujuosius moterį pasiekė policijos pranešimas. Žiauriai nužudytas jaunas vyras. Viename iš sostinės daugiabučių namų  rastas  nužudyto inžinieriaus kūnas. Kaip informavo Naujininkų policijos poskyrio viršininkas Sergejus Abdulajevas, Edgaras Kubikas rastas neįgaliojo vežimėlyje su daugybe durtinių žaizdų.