kūdena

-Kelkis!

        Išgirdo, bet dar negalėjo.

        -Kelkis greičiau!

        Pajudėjo, patikėjo, atsitraukė.

        -Kelkis, į darželį paveluosit.
        -Keliuos keliuos.

        Kūdena, sukepusiom lūpom, tuščiu žvilgsniu į kitą realybę, nuleidžia kojas nuo savo žemiškojo pjedestalo. Tie patys, gal net mėnesį nekeisti tysalai, išpurtęs veidas, beformės galūnės. Ji jau ilgą laiką miega ten kur krenta ir tada kai krenta. Šiandien jos portalas TEN buvo daugybė nerūšiuotų rūbų, kartono gabalų, vaikiškų žaislų krūva, po kuria dar buvo ir sofa.

        Pakyla. Jis vaikui deda batus. Jai tereikia susirinkt save. Bet kas ji? Ko jai čia galėtų reikėti? Gavusi gatavą vaiką, leidžiasi laiptine. Jaunuolis jai pasakoja ir klausia, pasakoja ir klausia, bet ji negirdi. Ji vis dar ten. Įsodinus vaiką į mašiną, atsisėda už vairo, dar truputį pasėdi atvirom durim, kol ją pažadina vaiko balsas, kurio ji dabar nenori girdėti.

        -Tuoj paduosiu!
       
        Įsijungia radiją, užsidaro duris, išvažiuoja. Pastovi kamštyje, tada prie sankryžos, dar šen dar ten, kol išlenda iš šitos mėsmalės. Lėtai įrieda į kiemą. Surenka pavienius jaunuolio drabužius, patį jaunuolį. Pristato į saugią vietą.
   
        Visą laiką ji kalatojosi suvokime, kad negali būt savo svajonėje. Kad reikia kažko siekti ir įrodinėti, kad gali, kad esi, kad gal net gali daugiau nei kiti, kad privalai kažkuo būti, nes turi jį, jaunuolį. O mintyse ir sapnuose ji buvo TEN. Šlapia oda ir plaukais, sėdinti vėjyje ant betoninių vienkiemio laiptelių, viena paryčių prieblandoje, besiklausanti pušų ošimo, stebinti smėlį mušančias bangas ir linguojančius aukštus žolynus. Ji jautė, kaip gelia odą, kaip vėjas pūtė į ausi ir jos, pečius siekiančių, plaukų galus skaudžiai trankė į veidą. Norėjo jausti gyvenimą paprastume ir grynume, o ne čia. Norėjo gyventi tik taip, kad jai iš nieko nieko nereikėtų, ir iš jos niekam nieko. Tik iš gamtos ir tiek laiko, kiek jai gamta jo skyrė.

          Tai buvo jos griūvančio plano tragikomedija, su kuria ji nesusitvarkė, o ištiesų, net nesuvokė, kad reikia tvarkytis. Viskas arba nieko. Sapnuose ji rinkosi nieko, ir ten buvo gera. Čia ji turėjo viską, bet nebenorėjo nieko.