mažutėlytyje
didelis sutalpa,
o didžiuliame
visa jų pūga.
prisimenu
gruodą ir kai
įsmukę
į patalą purų
angelais
save apsibrėždavom,
visai kaip
Holivudo filmuose
ir pakildavom
po vos kelių
mostų skubėdami
varvančiom nosim
namo - arbatos,
kartais skubėdavom
nepareiti,
kad tik ilgiau,
kad tik motinėlė
iš savo avilio
vėlei paleistų
vaikystės nektaro
ragauti
net dabar taip pat
iš savęs pasitarukiu,
tik nei pūgų,
nei vaikystės,
kaip seniau
neregėti